V.Kasiulio šeima Lietuvai padovanojo net 596 kūrinius. Vakar Lietuvos dailės muziejaus direktorius Romualdas Budrys ir tapytojo sūnus Vytautas Kasiulis pasirašė kolekcijos priėmimo aktą.
Tai pirmasis žingsnis Vilniuje kuriant V.Kasiulio muziejų, kurį per metus planuojama įrengti A.Goštauto gatvės 1-uoju numeriu pažymėtame istoriniame pastate.
Specialiai šia proga iš Paryžiaus atvykęs 66 metų dailininko sūnus V.Kasiulis atsakė į „Lietuvos ryto” klausimus.
– Ar pirmą kartą lankotės Lietuvoje?
– Pirmą. Labai keista buvo atvažiuoti į kraštą, kur visi kalba lietuviškai. (Juokiasi.)
Man skaudu, kad nei tėvas, nei motina negalėjo atvažiuoti į nepriklausomą Lietuvą. Tačiau man pačiam vis dėlto malonu pamatyti, ką Lietuvai suteikė nepriklausomybė.
Vakar lankiausi M.K.Čiurlionio muziejuje Kaune. Kai tėvas man rodydavo jo knygas, visada sakydavo, kad būtinai reikia pamatyti originalus. Įsitikinau, kad tai gryna tiesa. Iš reprodukcijų tikrai neįmanoma suvokti, koks tai didis dailininkas.
– Kaip jums pavyksta, gyvenant svetur, taip gerai kalbėti lietuviškai?
– Nežinau. Lietuvių buvo mano pirmoji kalba, kuria kalbėjau su tėvais. Kadangi gyvenome Vokietijoje, išmokau ir vokiškai.
Kai persikėlėme į Paryžių, pradėjau lankyti mokyklą visai nemokėdamas prancūzų kalbos.
– Beveik šešis šimtus V.Kasiulio kūrinių padovanojote muziejui. Ar dar liko kas nors ir jums?
– Žinoma, juk yra tokių tėvo paveikslų, su kuriais negaliu išsiskirti. Tai jau šeimos turtas – ypač tie, kuriuose aš pats pavaizduotas su motina ir tėvu. Kada nors ir jie turbūt atkeliaus į Lietuvą.
Tiesą sakant, kol kas net nelabai žinau, kokio dydžio visas tas palikimas. Juk motina, kuri viską tvarkė, šią vasarą netikėtai mirė. Ji rengėsi rudenį pati atvažiuoti į Lietuvą.
– Gal turėjote surinkęs savą tėvo darbų kolekciją?
– Aš užaugau tarp paveikslų, teptukų ir dažų. Tačiau motina brangino tėvo paveikslus. Tėvui mirus tik vieną paveikslą iš jos išsiprašiau, nes norėjau pakabinti vaiko kambaryje.
Tiesa, dar keletą turėjau iš ankstesnių laikų, tačiau labai mažai – gal du tapybos darbus ir tris litografijas.
– Ar jūsų šeimoje yra daugiau dailininkų? Gal jus tėvas mokė piešti?
– Ne, nenorėjo man to įpiršti. Jis buvo puikus piešėjas, o aš negalėjau taip piešti.
Tai man atrodė, kad neturiu talento. (Šypsosi.) Su tokiu tėvu buvo sunku. Dabar manau, kad tai mane ir sustabdė.
Tiesa, mano sūnus vaikystėje gražiai piešė, bet pasirinko inžinieriaus specialybę, kaip ir aš.
– Ar vaikystėje daug laiko praleisdavote su tėvu?
– Visi dalyvavome tėvo kūryboje. Jis visada klausdavo, ar taip geriau, ar kitaip? Nors ką mes galėjome pasakyti? Tai buvo svarbiausia jo gyvenimo dalis.
Tiesa, eidavome kartu su juo į blusų turgų. Ir ten aš pradėjau pirkti Jules’io Verne’o knygas.
Man atrodo, kad dėl tų knygų man ir kilo noras tapti inžinieriumi.
Gyveno Paryžiuje
Lietuvoje gimęs V.Kasiulis (1918–1995) 1944 m. pasitraukė į Vokietiją. 1946–1948 m. gyveno Freiburge. Nuo 1948 m. gyveno Paryžiuje.
V.Kasiulis pelnė pripažinimąpasaulyje kaip vienas įdomiausių XX a. antrosios pusės Paryžiaus mokyklos tapytojų. Kritikai jį lygino su tokiais dailininkais kaip R.Dufy, M.Chagallas, H.Matisse’as.
Jo darbus yra įsigiję Paryžiaus ir Niujorko moderniojo meno muziejai, Prancūzijos, JAV, Kanados, Anglijos, Švedijos, Vokietijos, Argentinos, Australijos, kitų šalių dailės galerijos ir kolekcininkai.