Šį kartą menininkė intymiai ir atvirai pasakoja apie vieną savo gyvenimo laimę – tapybą. Kaip teigia pati tapytoja, dviejų laimių gyvenime neduota, turi rinktis būti laiminga moterim ar laiminga tapytoja, aš vieną pasirinkau, todėl ir lieku su teptuku.
E.Velaniškytė 1982 metais baigė tapybą Vilniaus dailės institute, jos kūriniai priskiriami vadinamajai „lūžio kartai“, kuriai priklauso Šarūnas Sauka, Vygantas Paukštė, Audronė Petrašiūnaitė, Ramūnas Čeponis.
9–ajame dešimtmetyje ji buvo viena ryškiausių jaunųjų Kauno tapytojų, vėliau iškeitusi miestą į kaimą. Laikas praleistas Sabalunkų vienkiemyje iš tiesų buvo kūrybiškai naudingas, menininkė sukūrė daugybę vertingų meno kūrinių, traukiančių žvilgsnį giliais koloritais, tamsiomis spalvomis, prislėgtais personažais ir atvirais išgyvenimais. Jos tapyboje susilieja ekspresyvios ir realistinės tapybos tradicijos.
Kaip teigia menotyrininkė Rasa Andriušytė: “Lietuviškos ekspresyvios tapybos aruodai netuštėja. E.Velaniškytės darbai primena Vincento Gečo ir Arvydo Šaltenio kūrinius. Kaip ir buvę dėstytojai ji niekada nevengia tikroviškų situacijų.“
Šį kartą menininkė taip pat išlieka atvira ir jautri. E.Velaniškytės parodoje pristatomi per vieną vasarą sukurti darbai, tačiau naujuose darbuose vyrauja šviesios, pilkos, gelsvos spalvos, kaip sako pati menininkė, darbai neiškankinti, sukurti vienu įkvėpimu, stengiantis sąmoningai negrįžti prie to paties kūrinio, tačiau išbaigti - nepaliekant nei emocinių, nei techninių dėmių. Atlikti nuo pradžios iki galo. Parodoje skaudūs ir atviri nelaimingos moters išgyvenimai pateikti laimingos tapytojos drobėse.