Iš Vašingtono (JAV) atvykusi 68 metų literatūros profesorė V.Kelertienė Vytauto Didžiojo universitete (VDU) Kaune skaitė paskaitas tema „Ričardo Gavelio kūryba pokolonijiniu aspektu”.
Mūsų įprastą terminą „posovietinis” V.Kelertienė pakeitė į „pokolonijinį”, kuriuo apibrėžia lietuvių dvasinę būklę nuo praėjusio amžiaus paskutinio dešimtmečio iki šių laikų.
– Kodėl tiek dėmesio skiriate R.Gavelio kūrybai? – paklausiau V.Kelertienės.
– R.Gavelio romanas „Vilniaus pokeris” pirmasis autentiškai perteikė pokolonijinį mūsų tautos dvasios būvį.
Jis pirmasis tiesiai, o ne Ezopo kalba prabilo apie trėmimus, rusifikaciją, komunizmo ideologijos absurdą.
– Esate sakiusi, kad R.Gavelis prieš 20 metų pramatė reiškinius, kurie tapo aktualūs gerokai vėliau. Ką turėjote omenyje?
– Prisiminkime, ką R.Gavelis rašė dar 1989 metais: „Jei lieka tie patys tose pačiose vietose, jokia revoliucija niekada nelaimės.” O juk Lietuvoje taip ir atsitiko.
R.Gavelis taip pat netiesiogiai perspėjo nesižavėti Vakarų vartotojiškomis vertybėmis.
– Tačiau „Vilniaus pokerį”, „Vilniaus džiazą” dalis skaitytojų graibstė dėl „pornografijos”. Ar ne nuo R.Gavelio prasidėjo lietuvių rašytojų manija prikimšti į savo knygas erotikos?
– Iš tiesų R.Gavelis lietuvių literatūroje pirmasis pritaikė vakarietiškąjį literatūros rinkodaros principą: jei nori, kad tave skaitytų, privalai į kūrinį įlieti atitinkamą dozę erotikos.
Taip, buvo tokių žmonių, kurie skaitė tik tam tikrus puslapius. Bet jie taip nors susipažino su tikrai išskirtiniu kūriniu.
Kita vertus, „Vilniaus pokeris” į anglų kalbą buvo išverstas tikrai ne tik dėl erotikos.
– Romano „Vilniaus džiazas” herojus – Tomas Kelertas. Ar jo ir jūsų pavardės sutapo atsitiktinai?
– Personažo pavardė su manimi susijusi. 1987-aisiais buvo literatų susibūrimas Vilniaus Mokslininkų rūmuose. R.Gavelis žinojo, kad aš ten dalyvavau, bet nepriėjau prie jo.
Nežinojau, ko paklausti, apie ką kalbėtis. Per kitus asmenis apie tai sužinojęs R.Gavelis šyptelėjo ir ironiškai mestelėjo: „Moteriškės kompleksiukai.” Taip atsirado Tomas Kelertas.
– R.Gavelis lyg ir stumtelėjo posovietinę lietuvių literatūrą tam tikra linkme, ar ne?
– Dauguma literatų praėjusio amžiaus paskutiniame dešimtmetyje ėjo R.Gavelio pramintu taku.
Pavyzdžiui, Jurgis Kunčinas. Taip pat Herkus Kunčius, sąmojingai aprašęs pokolonijinio lietuvio nutikimus užsienyje.
– Ar ir naujausius lietuvių grožinius kūrinius tebežymi pokolonijinio sindromo antspaudas?
– Padėtis pastaruoju metu keičiasi, ypač moterų prozoje. Tarkime, skaitant Ugnės Barauskaitės kūrybą atrodo, kad jokio sovietmečio, kolonijinės priespaudos nė nebuvo.
Literatūrologės ir rašytojo biografijos
V.Kelertienė 1944 m. su tėvais pasitraukė į Vakarus. 1962 m. Toronto universitete baigė anglų kalbą ir literatūrą. Dirbo įvairiuose universitetuose. Parašė studiją „Marius Katiliškis”, sudarė straipsnių apie jį rinkinį „Išėjęs negrįžti” ir lietuviųprozos vertimų antologiją „Įeikite į mano laiką”.
R.Gavelis (1950–2002) – lietuvių prozininkas, dramaturgas, publicistas. Vilniaus universitete baigė fiziką. Bendradarbiavo su žurnalais, laikraščiais. Garsiausi romanai: „Vilniaus pokeris”, „Vilniaus džiazas”, „Jauno žmogaus memuarai”, „Septyni savižudybės būdai”, „Paskutinioji Žemės žmonių karta”. Jo kūrinių išversta į anglų, latvių, suomių, vokiečių kalbas.