Premjerai teatras „Baltijskij dom” lietuvių aktorių suvedė su ukrainiečių režisieriumi Andrijumi Žoldaku.
Teatro prodiuseriams, pakvietusiems V.Bagdoną ir A.Žoldaką pavyko sukurti intrigą. Į festivalį susirinko įvairių šalių teatro profesionalai.
Iš pradžių trenkia perkūnas
A.Žoldako spektaklio „Maskva–Petuškai” pradžioje net kelis kartus blyksteli žaibas ir trenkia perkūnas. Labai galingai.
Kai beveik penkias valandas trukęs spektaklis pasibaigė, daugelis suprato, kad jis tokiu perkūnu teatro gyvenime gal ir netapo.
Na, patriukšmavo. Pagąsdino ir pajuokino. Didelį susirinkusiųjų smalsumą pavertė dar didesne nuostaba: kur čia „Maskva–Petuškai”? Kur be galo sąmojinga ir skausminga alkoholinė Veničkos filosofija? Kur kelionė?
Kam čia reikalingas Eimunto Nekrošiaus Otelas, Faustas, Hamleto tėvo šmėkla, Saljeris, Tuzenbachas ir visas nepamirštamas V.Bagdono vaidmenų šleifas?
Venička ir devyni partneriai
A.Žoldako spektaklyje nėra V.Jerofejevo sumanytos kelionės traukiniu. Scenoje bulgarė scenografė Tita Dimova išdėliojo medinius takus-tiltus, takus-žaibus. V.Bagdono herojus, užsimetęs kuprinę, jais ir keliauja.
Akrobatinio aktorių pasirengimo reikalauja nuožulni plokštuma viename scenos krašte ir keisti nusileidimo vamzdžiai-šaukštai kitame.
Scenoje prigrūsta tiek įrenginių ir daiktų, kad metaforų gerbėjams čia yra daug darbo. Spektaklyje veikia du Veničkos. Tiksliau, Venička ir jo komentatorius, vidinis balsas, kuris dar virsta ir kitokiais jo pasakojimų personažais.
V.Bagdonas turi vieną vaidmenį, o devyni jo partneriai suvaidina visus, kuriuos Venička per savo kelionę sutinka ar įsivaizduoja.
Ritualai ir agitbrigada
Vienos A.Žoldako spektaklio scenos – rituališkai reikšmingos ir bežodės, kitos – balaganiškos ir su begale tarškėjimo. Režisierius tarsi balansuoja tarp poetinio teatro ir agitbrigados.
Jis galynėjasi su V.Jerofejevo kūriniu. Užmiršta, atmeta jį. Priverčia Veničką įveikti gyvenimo vandenyno bangas (polietileno juostų mosavimus) arba, pasimetus su Mylimąja, bėgioti pirmyn atgal pro duris.
Kartais A.Žoldakas prisimena literatūrinį šaltinį ir iliustruoja jį. Tada pasigirsta tekstas, tačiau artistai dažniau vaidina žodžius, o ne jų prasmę.
Salėje aidi atpažinimo juokas, kai Angelas vaizduojamas kaip primityvi rusų boba, kuriai senis už įkyrumą išmuša dantis. Arba kai mužikai su statybininkų šalmais svirduliuoja, blevyzgoja. Arba kai pasipila gatvės žargonas.
Trupiniais pamaitina angelą
Ir visame tame – V.Bagdonas su keliauninko kuprine. Talentingas artistas, pakliuvęs į balaganą. Jo Venička rėkia į didelio butelio angą: „Viešpatie Dieve, ar čia yra tai, ko troško mano siela?”
Aktorius paklusniai atlieka gausius režisieriaus sumanytus judesius. Yra žavingas muzikinėje scenoje, kai dainuoja nepadorų Veničkos tekstą apie susipažinimą su Mylimąja. Tampa viso labo žiūrovu scenoje, kai ima reikštis partneriai, ypač komiškuose epizoduose – o tai trunka ilgai.
Ir štai finale jis sėdi vienas, nusiėmęs ilgą barzdą (dar vienas simbolis – bet kam?). Pasitiesia ant kelių baltą skepetą, išsivynioja duonos riekę. Paskutinė vakarienė. Ištiesia ranką su rieke į dangų. Pamaitina tariamus paukščius ir angelus.
Ar kas nors pamaitins šį aktorių vaidmenimis Lietuvoje, ar abejingai atiduos Rusijos scenai ir ekranui?
Iš lietuvių teatro aruodų
Po premjeros nuosaikesni kritikai bandė rasti A.Žoldako spektaklyje biblinių motyvų. Vertino režisieriaus pastangas nenusiristi vien į juokinimą, bet baisėjosi, kad jis neturi saiko.
Buvo nusivylusių, kad A.Žoldakas visiškai nesupratęs, ką režisuoja.
Buvo pasipiktinusių ir ironizuojančių, kad ukrainietis menininkas labai gerai išstudijavęs lietuvių režisierių spektaklius ir tiesiog begėdiškai imąs iš jų.
Žiūrint spektaklį atrodė, kad režisieriui norėjosi turėti E.Nekrošiaus aktorių trupę.
Scenoje veikė ne tik V.Bagdonas, bet ir Eglės Špokaitės, Elžbietos Latėnaitės, Salvijaus Trepulio, Vaido Viliaus šešėliai.
Tai buvo tarsi paskaita „Kaip užmušti gerą artistą”.
Režisierių laiko teatro atradimu
* Peterburgo teatras, rengiantis festivalius „Baltijskij dom”, V.Bagdoną vadina savo simboliu. Šio teatro scenoje žiūrovai galėjo pamatyti visus pastarojo dvidešimtmečio aktoriaus vaidmenis, sukurtus pas E.Nekrošių ir J.Vaitkų.
* A.Žoldaką „Baltijskij dom” laiko savo atradimu. Sakoma, kad po pasirodymų šiame festivalyje režisierius iš Ukrainos tapo įdomus tarptautiniu mastu ir įgijo skandalisto reputaciją. Dabar jis gyvena Vokietijoje, režisuoja penkiose šalyse, skaito paskaitą „Kaip užmušti blogą artistą”.