Praėjusį pavasarį Talino teatro NO99 lyderių – režisieriaus Tiito Ojasoo ir scenografės Ene Liis Semper – socialinis ir politinis performansas „Vieninga Estija” ne tik sujaukė Estijos kultūrinį gyvenimą.
Neapsiriboję vien estetiniais uždaviniais, o iškėlę sau aiškius visuomeninius tikslus, šios teatralizuotos akcijos dalyviai gerokai sudrumstė ir šalies politinius vandenis.
Sukūrė fiktyvią partiją
Teatralų sukurta fiktyvi politinė partija aktyviai įsitraukė į rinkimų vajų Estijoje. Iš pat pradžių atvirai paneigusi bet kokias politines ambicijas, partija deklaravo ir čia pat šmaikščiai demaskavo savo (tuo pat metu ir labiau patyrusių „oponentų”) gebėjimą valdyti šalį.
Pasak menininkų, politika, kokią pažįsta posovietinių šalių visuomenė, savo esme yra teatriška. Todėl tik teatras ir tegali nuplėšti politinio populizmo kaukes, apnuoginti demokratijos ligas ir silpnybes.
Įvykus akcijos kulminacijai – jau minėtam spektakliui, estų žiniasklaida rašė, kad „Vieninga Estija” bent kuriam laikui paskiepijo estus nuo bet kokio populizmo viruso.
Primena tikrą politikę
Teatras NO99 Vilniuje vykstančiame „Sirenų” festivalyje rytoj parodys spektaklį „Kaip paaiškinti paveikslus negyvam triušiui”.
Kai prieš porą metų Estijoje buvo pristatyta šio spektaklio premjera, šalies Kultūros ministerijai pradėjo vadovauti politikė, kurios pavardė estų kalba reiškia triušį.
Pasak spektaklio autorių, tai nebuvo atsitiktinumas. Spektaklyje išties yra Kultūros ministerijos funkcionierę primenantis personažas.
Simpatiška, iškalbinga, į griežtą pastelinių spalvų kostiumėlį įsprausta moteriškė, rėžianti tą pačią prakalbą per sportininkų ir menininkų apdovanojimo ceremonijas.
Tereikia vietoj žodžio „sportas” įrašyti „menas” – kalba lieka tokia pat „raiški” ir „prasminga”.
Jei reikia kilstelėti reitingus – tai nors ir į nuotolinio šlapinimosi kibirėlin varžybas. Neprisibijant ir gurkšnį gauti ar būti apkandžiotai kokio kojine savo grožybes prisidengusio keistuolio. Dainuojančių ir šokančių politikų valdomoje visuomenėje nebelieka jokių tabu. O šio „Triušio...” dantys – aštrūs.
Kalba apie žiūrovą
Nepaisant kelių užuominų į politinę kasdienybę, „Triušis...” kelia gerokai svarbesnes užduotis. Kas yra meninė kūryba? Kam ji reikalinga? Kas yra menininkas: nepriklausomas genijus, publikos linksmintojas ar valstybės klerkų žaisliukas?
Spektaklyje tarsi ir nėra aiškios fabulos, jis sudarytas iš daugybės siužetiškai lyg ir nesusijusių, bet per tematiką, meninius simbolius ir atmosferą vientisus kontūrus įgyjančių epizodų.
Kai spektaklio pabaigoje aktoriai surenka visą scenos rekvizitą į milžinišką ryšulį, pakabina jį sau virš galvų, o kitą virvės galą pritvirtina prie pakylų, ant kurių sėdi publika, atsiranda visos šio teatro kolektyvo kūrybos esmę nušviečianti metafora.
Svarbiausia čia – žiūrovo ir kūrėjo dialogas, tikėjimas ir pasitikėjimas. Nes vienas be kito jie netenka prasmės.
Estų teatras NO99 kalba apie tai, kas lietuvių teatre, regis, pamažu tampa nebereikalinga, – apie mąstantį, diskutuojantį, o kartais net ir rėkiantį žiūrovą.