52 metų E.Velaniškytė Poncijų Pilotą nutapė kaip moterį, sumerkusią rankas į dubenį. „Dauguma mūsų nuolat nusiplauname rankas. O aš kalbu už savo pasaulio pusę, moteriškąją pusę”, – sakė dailininkė.
Vienos žymiausių Kauno tapytojų paroda, surengta Vilniaus galerijoje „Meno niša”, nustebino daugelį. Išgarsėjusi tamsaus kolorito darbais E.Velaniškytė šįkart rodo daug šviesių drobių.
Didelė jų dalis – religinės tematikos. Du Poncijaus Piloto atvaizdai ir serija apaštalų. Ir Poncijus Pilotas, ir net Kristų primenantis apaštalas dailininkės paveiksluose virto moterimis.
– Paroda vadinasi „Laimingo žmogaus tapyba”. Kodėl net ir šviesios spalvos neišveja iš jūsų darbų liūdesio ir skausmo? – paklausiau E.Velaniškytės.
– Ši paroda – apie vienišą moterį, bet labai laimingą tapytoją. Aš prie to pripratau ir manęs niekas nepaguldys ant menčių – moku gyventi ir viena.
Tačiau visoms jaunoms mergaitėms, pirmiausia savo dukterims, galiu pasakyti kaip per išpažintį: nieko pasaulyje nėra baisiau už vienatvę.
– O vaikai? Turite sūnų ir dvi dukteris, ne sykį kartu rengėte parodas.
– Vaikai nuo vienatvės neapsaugo. Žinoma, jie užpildo mūsų laiką ir erdvę, bet vaikus mes auginame pasauliui.
Dievas liepė mums gyventi po du. Ir mano antroji pusė gali būti tik vyras. Aš ilgai gyvenu viena, todėl jau nemoku į pasaulį žiūrėti keturiomis akimis. Nematau pasaulio iš vyriškos pusės. Todėl ir dauguma mano personažų – moterys.
– Menininkas renkasi tapybą arba laimę su mylimu žmogumi? Ar neįmanoma to suderinti?
– Ne. Visas mano gyvenimas – tarsi įrodymas, kad negali būti ir gera tapytoja, ir gera moteris. Tapytojas Arvydas Šaltenis yra prisipažinęs, kad net vyrui tai yra sunku.
Pasirinkau tapytojos kelią.
Anksčiau dažnai galvodavau, ką aš tokio blogo padariau, kad joks padorus vyras nenori su manimi turėti vaikų? Pasirodo – nieko blogo. Aš tik tapiau.
– Tai supratus staiga išnyko ir juoda spalva? Juk esate sakiusi, kad šviesaus paveikslo negalite net įsivaizduoti?
– Tas šviesėjimas vyko iš lėto. Mano bičiulis tapytojas Jonas Maldžiūnas jau kiek seniau yra sakęs: „Tai pabėgai nuo Rembrandto? O kas toliau?” Atsakiau, kad dabar norėtųsi grįžti prie Giotto.
Šarūnas Sauka labai tvarkingai eina nuo viduramžių iki XXI amžiaus, o aš – nuo XXI a. ekspresionizmo iki Giotto. Žinoma, tai jau bus mano Giotto, šio amžiaus žmogaus Giotto.
Atgal į viduramžius, prie freskos – greitai, šviesiai. Juk neegzistuoja tamsi freska.
Gyvenimas XXI amžiuje – toks patrakęs. Laikas lekia be galo greitai, todėl net du kartus prie to paties darbo prieiti yra sunku – atsibosta, nutolsta.
Tapau taip, kaip jaučiu. Nugyvenusi daugiau nei pusę šimtmečio galiu pasakyti, kad tikrai du trečdaliai kūrybos yra pasąmonės srautas. O aš – tik teptukas Dievo rankoje.
– Kodėl parodoje tiek religinės tematikos kūrinių? Minėjote, kad Nukryžiuotasis – ne jūsų tema, o dabar tapote altorinį paveikslą?
– Kauno medicinos universiteto koplyčiai tapau ir altorinius paveikslus, ir stacijas. Nors Nukryžiuotasis – lyg ir ne mano tema, su tuo jau apsipratau ir pamačiau, kad jau seniau esu šį tą panašaus dariusi.
Bet štai visą gyvenimą svajojau nutapyti paveikslą, skirtą partizanams arba tremčiai. Piešiu, piešiu – ir nieko. Ne mano tema, ne mano formatas. Aš lyg teptukas Dievo rankoje. Neturiu teisės į saviraišką.
Tikras menas niekuomet nebūna saviraiška. Imuosi tik tų temų, kurias pažįstu, ką esu perėjusi.
Mene saviraiška – toks pat iškrypimas kaip ir ekshibicionizmas – gyvenime.
Tačiau reikėtų paklausti, ar iš tiesų kas nors pasikeitė mano darbuose? Jie šviesesni, tačiau ta šviesa skaudi, liūdna, tragiška kaip ir tamsiuosiuose paveiksluose.
Mūsų gyvenime yra du labai svarbūs momentai, susiję su šviesa. Kai ją išvystame pirmą kartą ir paskutinį. Tai šviesa tunelio gale.
Pradėjusi labiau gilintis į religiją suvokiau labai gražų dalyką: kad ir kaip mes gyventume šioje žemėje – ar tu būtum tapytojas, ar žmogžudys, ar net savižudis – visi prisikelsime iš mirusiųjų ir tą akimirką būsime apsupti debesies baltų angelų.
Parodas rengia visoje Lietuvoje
E.Velaniškytė gimė 1958 m. Kaune. 1982 m. baigė tapybą Vilniaus dailės institute.
1995 m. iš Kauno pabėgo į vienkiemį Zarasų rajone, kur sukūrė nemažai ją išgarsinusių darbų.
2001 m. grįžusi į Kauną su trimis nedideliais vaikais ilgą laiką netapė, įsitraukė į pedagoginę ir edukacinę veiklą Kauno M.K.Čiurlionio dailės muziejuje.
Prieš kelerius metus vėl pradėjusi aktyviai kurti nuolat rengia personalines parodas ne tik Kaune, bet ir Klaipėdoje, Vilniuje.