Pagerbti tarpukario Lietuvoje gerai žinomą visuomenės veikėją J.Eretą
sumanė Šveicarijos lietuvių bendruomenė, pasitelkusi į pagalbą sąveiką
su Baltijos valstybėmis stiprinančią šios šalies parlamentinę grupę
„Probalticum“. Idėjai pritarė Lietuvos užsienio reikalų ministerija.
Praėjusį penktadienį Bazelyje, prie namo, kuriame išvykęs iš Sovietų
Sąjungos okupuotos Lietuvos ilgą laiką su šeima gyveno J.Eretas, papuošė
memorialinė lenta su iškilaus mokslininko bareljefu. Iškilmėse dalyvavo
Šveicarijoje gyvenantys ir dirbantys lietuviai, diplomatai.
Atidengusi atminimo lentą Lietuvos ambasados Šveicarijoje laikinoji
reikalų patikėtinė pažymėjo, jog grįžęs į gimtinę J.Eretas niekada
nepamiršo šalies, kurioje buvo praleidęs kelis dešimtmečius - publikavo
straipsnius, rašė knygas apie pavergtas baltų tautas, buvo įsijungęs į
kovą už jų išlaisvinimą.
Gargžduose gyvenančio skulptoriaus Algirdo Boso sukurtą J.Ereto
bareljefą pašventino Vilniaus bernardinų bažnyčios kunigas, vienuolis
pranciškonas Julius Sasnauskas.
„Nebuvo lengva bronzoje lakoniškai įprasminti šio tauraus žmogaus
atminimą. Jo biografija - įspūdinga. Galėjęs pasukti kitais keliais
ir pelnyti pasaulinę šlovę J.Eretas savo gyvenimą pašventė Lietuvai -
kraštui, ilgainiui jam tapusiu antrąja tėvyne“, - kalbėjo A.Bosas.
Bazelyje gimęs J.Eretas (Jozeph Ehret) studijavo trijuose Šveicarijos
universitetuose, apgynė daktaro disertaciją apie jėzuitų teatrą.
Frybūro universite užmezgęs draugystę su tenykščiais studentais ir
visuomenės veikėjais iš Lietuvos, šveicaras jiems padėjo leisti
spaudos biuletenius, ėmėsi redaguoti žurnalą „Litauen“.
Kai 1918 metais prie Šveicarijos vyriausybės buvo įkurta Lietuvos
diplomatinė misija, lietuvių kalbos pramokęs J.Eretas buvo pakviestas
dirbti tenykščio spaudos biuro redakcijoje. Berne jis išleido ir savo
pirmąjį veikalą apie Lietuvą prancūzų kalba. Vėliau, persikėlęs į
Berlyną, dirbo prie Lietuvos pasiuntinybės įsteigtame spaudos biure.
1919 metų pabaigoje atvykęs į Kauną J.Eretas Užsienio reikalų
ministerijoje pradėjo dirbti patarėju - organizavo ten spaudos biurą,
kuris vėliau buvo paverstas Informacijos departamentu. J.Ereto
pastangomis tuomet pradėjo veikti ir Lietuvos telegramų agentūra (ELTA)
- išeivis iš Šveicarijos tapo pirmuoju jos direktoriumi.
Lenkijos legionieriams klastingai užgrobus į Vilniaus kraštą, J.Eretas
nedvejodamas įsiliejo į Lietuvos kariuomenės gretas - Šveicarijos
atsargos leitenantas tarnavo pirmojo savanorių pulko vado, pulkininko
Kazio Škirpos adjutantu. J.Ereto pagalbos prireikė Ženevoje ir Bazelyje
vykusiose derybose su lenkais - ten jis dalyvavo kaip spaudos atstovas.
1922 metais J.Eretui suteikta Lietuvos pilietybė. Prisišliejęs prie
krikščionių demokratų jis buvo išrinktas į Seimą. Pasišventęs mokslui
šveicaras atsisakė įtalų kvietimo siekti karjeros Padujos universitete.
Kauno universitete J.Eretas su pertraukomis iki pat 1940 metų dėstė
visuotinę literatūrą, o vėliau - tik vokiečių kalbą ir literatūrą.
To meto Lietuvos akademiniuose sluoksniuose J.Eretas garsėjo kaip
intelektualas, puikus oratorius. Jis nebuvo abejingas ir sporto
sąjūdžiui - Kaune rengė pirmąsias sporto šventes, kuriose pats aktyviai
dalyvavo, buvo vienas Lietuvos gimnastikos ir sporto federacijos kūrėjų,
drauge su kitais fizinės kultūros entuziastais įsteigė Sporto lygą.
Elegantiškam Kauno universiteto filologijos fakulteto profesoriui
simpatizavo poetė Salomėja Nėris - Kaune sklido gandai, kad tarp jų
buvo įsiplieskęs audringas meilės romanas. Tačiau karšta poetės meilė,
kurią ji netgi išliejo viename savo eilėraštyje, liko be atsako -
suvalkiekę iš Šakių Oną Jakaitytę vedęs šveicaras liko ištikimas šeimai.
Grįžęs į gimtinę J.Eretas Frybūro universitete dirbo kancleriu,
mokytojavo vienoje Bazelio gimnazijoje, redagavo mokslo leidinius,
bendradarbiavo išeivijos spaudoje, buvo išrinktas JAV lietuvių rašytojų
sąjungos garbės nariu. Vadinęs Lietuvą savo antraja tėvyne jis 1974
metais vokiečių kalba parašė studiją „Užmirštieji baltai“, kuri buvo
išversta į anglų, prancūzų, italų, ispanų, portugalų, lietuvių kalbas.
Prisiminę J.Ereto darbus ir nuopelnus kauniečiai prieš devynerius metus
Vytauto Didžiojo universiteto kiemelyje atidengė jam ir žmonai skirtą
koplytstulpį. Jį išdrožė tautodailininkas Ipolitas Užkurnys.