Prieš keletą metų juvelyrikos darbų parodą surengęs menininkas gerokai
nustebino meno gerbėjus. Subtilus juvelyras atsiskleidė visiškai
kitaip, vietoje tauriųjų metalų ir brangakmenių pasirinkęs drobę ir
dažus.
M.Juodžio tapyba - neįsprausta į rėmus. Kai kuriems ji siejasi su
grafika. Apžiūrėti šio menininko kūrinius reikia daugiau laiko -
norisi juos skaityti, tyrinėti, po juos klaidžioti, įsivaizduoti.
„Parodos pavadinimas daugiau susijęs ne su muzika, o su mąstymo būdu.
Kas tai - tapyba ar grafika, manyčiau, nėra tiek svarbu. Svarbiau, kad
būtų natūralu ir profesionalu, su aiškiu požiūriu į gyvenimą ir būtį.
- per parodos atidarymą sakė M.Juodis. - Mano paveikslai nėra muzikos iliustracija. Tai greičiau vaizdinių
nuotrupos ar fragmentai būsenų iš mano pasąmonės. Aš fiksuoju būsenas,
kurios mane aplanko skambant džiazo muzikai ir visai nesvarbu ar aš ją
girdžiu gyvai, ar tai ateina iš mano prisiminimų. Vis dėlto, manau,
muzikos geriausiai klausytis, o paveikslus - žiūrėti“.
M.Juodžio tapyba - nepaprastai gaivališka, organiška, su lengvu
siurrealizmo prieskoniu. Išryškintas linijos kontūras - tarsi vedlys,
kuris pagauna žiūrovo žvilgsnį ir vedžioja paveikslo erdve, atverdamas
vis naujas būsenas.
M.Juodžio juvelyrikos ir tapybos darbai turi daug bendro - kartais
atrodo, kad išryškintas tapybos linijas nesunkiai galima perkelti į
metalą ar priešingai.