Jūsų dėmesiui – poezijos filmų peržiūros, eilėraščių parodos, poetų ir muzikantų koncertai, poezijos performansai bei improvizuoti „slemo“ ir „jam session“ poezijos skaitymai.
Poezija yra specifinis literatūros žanras, turintis prisivilioti savo auditoriją ir išmokantis ją skaityti. Galbūt todėl yra skaitoma intymioje vakaro tyloje arba viešai, susirinkus bendraminčiams ir skanaujant vynu. Itin poetiškoje aplinkoje. Vis tik kasmet šis kone taisykle tapęs įprotis yra sulaužomas.
„TARP vienintelis tokio pobūdžio festivalis Lietuvoje. Jo idėja kilo prieš 5 metus, inspiruota kuklaus vakaro „Menų spaustuvėje“. Joje susibūrę su kitais poetais, kuriančiais muziką ir leidžiančiais vaizdus per savo pasirodymus, padarėme renginį, į kurį susirinko tiek žmonių, kad nė nebetilpo į salę. Tad po jo pagalvojau, kad negalima apsiriboti vienu renginiu - būtina tai tęsti. Supratau, kad visuomenėje tam yra poreikis bei visiškai neužpildyta niša“, – apie tai, kaip atsirado TARP, pasakojo jo „motina“ Gabrielė Labanauskaitė.
Antrąjį kartą festivalis rado itin keistą vietą ir laiką – psichosocialinės reabilitacijos centro Vasaros 5 atvirų durų dienas.
Jau tada jame dalyvavo ne tik Lietuvos, bet ir Latvijos bei Italijos menininkai. Taip po truputį festivalis augo ir paplito ne tik Vilniuje, bet ir Kaune, Klaipėdoje bei Šiauliuose. G.Labanauskaitė teigia, kad pagrindinė festivalio idėja yra pritraukti audiovizualinę poeziją kuriančius žmones, juos suvienyti ir pristatyti visuomenei.
Šiais metais prie festivalio programos prisijungė Vilniaus Goethe‘s institutas. Jo dėka, lietuviškas festivalis TARP susijungia su didžiausiu Berlyno poezijos filmų festivaliu „Zebra“ ir yra paskaninamas vokišku prieskoniu.
„Zebra“ - ne tik festivalis, bet ir konkursas. Šiemet jam buvo pristatyti apie 1000 trumpametražių poezijos filmų iš viso pasaulio ir buvo išrinkti bei apdovanoti geriausieji. Jie ir kiti filmai bus pristatyti Lietuvoje. Iš viso vyks 5 filmų vakarai – po vieną Kaune, Klaipėdoje ir Šiauliuose, o du - Vilniuje. Pirmasis - skirtas vokiečių trumpo metro poezijos filmams, o antrąjį sudarys tarptautinių filmų programa (renginiai vyks Nacionalinėje dailės galerijoje šį šeštadienį ir sekmadienį, nemokamai)“, – džiaugėsi nauja iniciatyva Vilniaus Goethe‘s instituto kultūros programos koordinatorė Inga Nostytė.
Kasmet festivalis supažindina auditoriją su keletu naujai atrastų audiovizualinės poezijos atlikėjų, yra papildomas naujais filmais, bet nevengiama ir dalyvių - veteranų, kasmet pristatančių vis kitą programą.
Tokiu būdu festivalis įgauna galimybę augti, plėstis ir kartu ugdyti, suburti bei leisti tobulėti tiems, kurie užsiima audiovizualinės poezijos kūrimu.
„Dalyvauju festivalyje jau 4 metus, tik pirmajame dalyvauti nepavyko. Labiausiai man patinka tai, kad čia nestinga improvizacijos. Drįsčiau pasakyti, kad pats festivalis yra improvizuotas, nes yra kuriamas iki pat paskutinės minutės. Festivalį organizuoja jauni žmonės, todėl jie visą laiką jį tobulina, menininkai kažką pakeičia savo pasirodymų programose, taip jis visą laiką kinta. Negalime iš karto iki galo pasakyti, ką matysime festivalyje ir koks jis bus“, - teigė poetas Benediktas Januševičius.
Kiek magiškas festivalio pavadinimas TARP apima įvairiausias reikšmes ir kiekvienas jį įsivaizduoja pagal save, taip suteikdamas festivaliui papildomą prasmę. Tarp – gali būti bet kas - medijų susiliejimas, poezijos transformacijos, tai, kas lieka tarp eilučių ir viskas, ką galime pajusti, išgirsti, pamatyti.
Festivalio veteranas B.Januškevičius TARP mato kaip jungtį, atsirandančią tarp skirtingų meno nišų: „Juk pats vaizdo ir garso jungimas nėra mechaninis – tai savaime iš sielos gelmių kylantis poreikis.“
Poetui žaviausia šiame festivalyje yra įtampa tarp įvairių meno sričių, susidaranti kartu dirbant įvairiems menininkams: „Dabar pats tyliai skaitydamas eilėraštį pradedu jį matyti kaip paveikslą ar deklamuodamas balsu atskirti jo savitą garsą.“
Vieno iš festivalio organizatorių, Edvino Grinkevičiaus nuomone, „festivalis kuria audiovizualinės poezijos tradiciją Lietuvoje, nors šis raiškos būdas nėra itin paplitęs ir likusioje Europoje. Jo pavadinimas geriausiai atspindi festivalio tarpdiscipliniškumą, formų įvairovę, į kurias gali sutilpti poezija. Tai gali būti filmai, performansai ir kitos formos, neribojančios kūrėjo laisvės. Tas TARP tampa tam tikra platforma poetams, kuriems neužtenka išreikšti savęs tik žodžiais ir kitų sričių menininkams, siekiantiems jungtis su kitomis disciplinomis“.
Žygimantas Kudirka, žinomas MC Messiah pseudonimu, teigia festivalyje pats esantis tarp: „Manau, kad aš pats atitinku festivalio koncepciją ir ją iliustruoju dviem skirtingais savo pasirodymais. Pirmasis – performansas „Tamsūs mėsmalės kėslai“ su D.Jurevičiumi, kuris sujungs poeziją, vizualizacijas bei gyvai montuojamą muziką į vienį. Kontrastu jam taps mano gyvo garso koncertas su grupe. Tad koncerte žiūrovai mane matys kaip MC Messiah, o performanse kaip Ž.Kudirką. Pateiksiu kelis savo asmenis, o mano pati asmenybė liks tiesiog kažkur tarp“.
Bet daugelis žmonių yra linkę vengti naujovių. Atgijusi, garsu ir vaizdu papildyta poezija neretai peikiama už poetiškumo ribos peržengimą. Tai, kad festivalis TARP susilaukė kritikos, nieko nestebina, juk didžiajai daliai žmonių sunku išsižadėti intymaus sąlyčio su poezija vakaro prieblandoje, melancholiškai gurkšnojant arbatą.
„Dažnai jaučiu neigiamą kitų poetų požiūrį, neva, jeigu poetas nemoka rašyti – jam prireikia vaizdų bei garsų. Lietuvoje audiovizualinė poezija nėra suvokiama kaip atskira meno šaka. Dar nesusigyvenome su tarpdiscipliniškumu ir esame linkę skirstyti: jeigu tai filmas – tai filmas, jei poetas – tai jis poetas. Arba vertina garsą, vaizdą ir tekstą atskirai. Tai būtų tas pats, jei pamatę žmogų, sakytumėme - įspūdingas žmogus, bet galva nelabai gera, va, kojos tai puikios, o veidas šiaip sau. Kažkodėl tai sunkiai priimama kaip visuma“, – sakė G.Labanauskaitė.
Poetas B.Januškevičius iš plunksnos brolių susilaukė kritikos, kad audiovizualinėje poezijoje tikros poezijos tiesiog nėra. Bet, vargu ar taip sakyti yra teisinga. Niekas nenori įprasto žmonių santykio su poezija atiduoti kur nors perdirbti į naują – tarpdisciplininį. Tiesiog egzistuoja skirtingi poezijos pateikimo būdai, ką, deja, daugeliui sunku suprasti.
Anot Ž.Kudirkos, daugelis nesupranta, kad kintanti intonacija, vaizdai ar garso takelis prie poezijos prisideda kaip atskiras prasminis klodas. Atrodo, įprasta visa tai vertinti kaip teksto priedus. Bet, jis sako, kad tai yra to paties teksto prasmės tik kitoje formoje.
Poetas Gintaras Grajauskas, tarsi oponuodamas festivalio dalyviui Ž.Kudirkai, audiovizualinę poeziją vertina kiek skeptiškiau: „Prastas tekstas, apvilktas medijų rūbu, gali apgauti naivesnę publiką ir jos akyse apsimesti poezija, bet realiai nei papildomų prasmių, nei daugiasluoksniškumo medijos neprideda - prideda vien emocinį lygmenį. Žiūrint objektyviai, tai nedaug kuo skiriasi nuo senais laikais įprasto eilėraščių skaitymo prie žvakių ir kanklių muzikos - tik priemonių arsenalas modernesnis. Žinoma, tai negalioja geriems, tikriems tekstams - juos galima skaityti su bet kokia įranga - nuo šamanų būgnelio iki lazerių šou. Tik prieš tai būtų naudinga perskaityti tą tekstą nuogą, be jokių emocinių žvangaliukų. Tiesiog pasitikrinimui - ar jis iš tiesų tikras, gyvas ir veikia pats vienas, be maskuotės ir be papildomos butaforijos.“
Poezija vienų peikiama, kitų pamėgta, tretiems – ji gyvenimo ir pragyvenimo būdas. Audiovizualinė poezijos virusas jau šiandien išplis po sostinę. Jei prie poezijos ir vyno jums, šiukštu, nedera elektroninė muzika, tiesiog nueikite ir išbandykite naują receptą. Juk prarasti vis tiek neturite ko.
„Audiovizualinė poezija yra tam tikras poezijos atgimimas – jos atgimimas į naują, šiuolaikišką formą, skirtą platesniam ratui žmonių negu tik poetams ir literatams“, – šypsodamasis sakė TARP‘ininkas E.Grinkevičius.