Penktame ministerijos aukšte į vieną patalpą be jokių kompromisų sugrūsti dvasia ir kūnas. Šio darbo ėmėsi dviejų jaunų menininkų tandemas – Arūnas Lomonosovas ir Audrius Šidlauskas. Bendra paroda „Dvasia ir kūnas“ jie bando paaiškinti, kas, vis dėlto, yra tas „ir“ tarp šių dviejų žodžių. Taip, kaip kūnas neatskiriamas nuo dvasios (arba atvirkščiai), čia puikiai dera medžio raižiniai ir fotomedijos. Imbiero arbata, afrikietiškos perkusijos aidas ir ugnies žonglierių pasirodymas padėjo pasinerti į dvasios kelionę ir kiekvieną parodoje buvusį darbą išgyventi kaip asmeninį patyrimą.
Menininkų tandemas tikino, kad mintį surengti tokią parodą pakuždėjo H.Hesse's knyga „Sidharta“. Joje pasakojama apie žmogaus nueitą gyvenimo kelią, kurio pabaigoje jis supranta, jog meilės objektas yra visur ir viskas. Jis išmoksta mylėti visą pasaulį ir vienu metu kiekviename daikte matyti ir save patį, ir ištisą Visatą: „Išklausyti išmokė mane upė, ji mokys ir tave. Žiūrėk, ir tau ji pasakė, kad gera yra leistis žemyn, grimzti, ieškoti gilumos“. Knygos idėja apie žmogaus pavaldumą gamtos energijai ryški ir šios parodos darbuose.
Arūnas Lomonosovas, medžio raižinių autorius, teigė, kad ne jis pasirinkęs medį kaip savo darbo techniką, o medis pasirinkęs jį. Anot Arūno, iki diplominio darbo gynimosi likus maždaug pusmečiui, jis nusprendė raižyti medį, nes nei metalas, nei linas jam iki tol niekaip nelipo prie rankų: „Būtent medis yra pirminė medžiaga, turinti žmogui nepaprastos reikšmės. Kalnai, vanduo, oras yra ilgaamžiai ir įkūnija pastovumą, o žmonės yra kintančios ir nepastovios būtybės. Mano darbuose dažnas kalnų motyvas, kurį parsivežiau iš kelionių. Man jie taip pat atrodo ilgaamžiški.“
A.Lomonosovo medžio raižiniuose perskaičiau klausimus, kurie kyla iš dvasios gelmės, kai ieškoma kelio ar bandoma įspėti tolimesnius kelio vingius. Virš jo įrėžtų kalnų keterų kilo ir leidosi saulė, o paskui jos pradingdavo rūke, kuris mūsų dvasią ir ieškojimus paverčia miražu. Kai kurie parodos lankytojai, nors ir sužvarbusiais pirštais, bandė liesti Arūno darbus, žiūrėti iš toli ar net sprindžio atstumu, kad akimirkai pajustų ne dvasios, o kūno trapumą.
Penktame aukšte, keliaudami per Arūno kalnus ir giliausius žmogaus dvasios kampus, susiduriame su Audriaus Šidlausko fotomedijomis. Jos prabyla į lankytoją žmogaus šokio ritualais, skambant muzikai, stebint dvasios išsilaisvinimą iš ją ribojančio kūno. Afrikietiški ritmai įstumia į ilgą koridorių, kuriame dvasia, kūnas ir gamta veikia išvien.
Audriaus pasakymu, tas „ir“ tarp žodžių dvasia ir kūnas yra jų sąsaja su gamta. Jam gamtos energija yra jungtis tarp dvasios ir kūno: „Svarbiausia yra suprasti, kad gamta jungia dvasią ir kūną. Ji įkūnija tuos tikruosius dalykus, vertybes, nuo kurių nutolstame pirkdami ir parduodami“.
Autorius nenori žiūrovui piršti savo požiūrio ar bandyti pakeisti jau turimą. Tik norėtų, kad tas lankytojas susimąstytų apie tikrąjį dvasios ir kūno santykį. Tačiau priversti ką nors susimąstyti nėra lengva.
Pačiam H.Hesse'i nerūpėjo nei valstybė, nei visuomenė, nei Bažnyčia - tik nepakartojama asmenybės galia: „Kiekvieno žmogaus istorija – svarbi, amžina, dieviška, todėl kiekvienas žmogus, kol nugyvena ir vykdo gamtos valią, yra nuostabus, kiekvienas – vertas dėmesio“.
Kūno ir dvasios harmonija - tai parodos lankytojams ir bandė perteikti menininkų tandemas. Penktajame aukšte ieškoti savo pa(si)klydusių sielų ar tiesiog nemokamai paieškoti įkvėpimo galite iki gruodžio 7-osios.