Vilniaus rotušėje vakar atidaryta žinomos tapytojos Bronės Mingilaitės-Uogintienės (1919–1983) paroda – reta galimybė pamatyti kelias dešimtis šios įdomios XX a. menininkės darbų.
Sovietmečiu tapytojų Bronės ir Broniaus Uogintų namai Vilniuje ir ypač jų vasarnamis Palangoje buvo mėgstama inteligentijos susibūrimo vieta. „Dažnai svečių sulaukdavome net keletą kartų per dieną”, – šypsojosi 55 metų G.Uogintaitė.
– Dvi dailininkų kartos vienoje šeimoje – tai jau beveik tapytojų dinastija. Ar tėvai skatino sekti jų pėdomis? – paklausiau G.Uogintaitės.
– Ne, mama nenorėjo, kad būčiau dailininkė. Tiesa, senelė jai irgi neleido studijuoti dailės, o aš savo sūnui vaikystėje net pieštukų neduodavau, kad tik netaptų dailininku. Iš trijų brolio vaikų tik vienas kiek arčiau dailės. Štai tokia dinastija.
Aš gyvenu ir nežinau, kas bus rytoj. Ar turėsiu drobės ir dažų, ar bus litas duonai. Nemalonus jausmas. Daugelio tapytojų gyvenimas ir šiandien panašus į Vincento van Gogho. Tokio nepalinkėsi savo vaikams.
– Tačiau, pasak jūsų motiną pažinojusių dailininkų, jai tapyba buvo svarbiausias dalykas gyvenime.
– Taip, bet aš mačiau, kaip jai buvo sunku. Gal todėl ir svajojo, kad mokyčiausi anglų kalbos.
Mama dar buvo maža, kai į mokyklą užsukęs dailininkas pagyrė, kad ji gražiai piešia. Bet senelė buvo pasiturinti moteris ir neįsivaizdavo, kad jos dukterys gali dirbti. Prie Šiaulių jie turėjo dvarą.
Taigi į meno mokyklą Kaune ją nuvedė sesuo. Kadangi mama labai norėjo mokytis, o senelė neleido, 5 litų stojamųjų egzaminų mokestį davė tapytojas Antanas Žmuidzinavičius.
– Kodėl nutarėte surengti motinos retrospektyvą? Juk anksčiau rengdavote bendras tėvo ir motinos ar net visų keturių – tėvų ir jūsų su broliu – tapybos parodas?
– Nemėgstu, kai kiti pradeda lyginti šeimos narius ir bando išsiaiškinti, kuris jų yra geresnis. Juk visi įdomūs, bet labai skirtingi.
Pavyzdžiui, tėvas mėgdavo pasakoti istorijas, juokinti, o mama nuolat tylėdavo ir klausydavosi. Ji buvo švelni, bet ką nors sumaniusi – nepalenkiama.
Mama naktimis ir tapydavo, ir skaitydavo. Tėvas buvo labai tvarkingas, mama – labiau meniška natūra ir poetiškas žmogus. Bet pati nerašė. Net ir jos dienoraštis – nupieštas.
Nors drauge dirbdavo nedideliame kambarėlyje, jie tapė visai kitaip. Tėvo darbuose nei tos spalvos, nei pasiutimo nėra. Viskas išsakyta per atspalvius. Jis ir tapė mažiau nei mama.
Net ir prieš mirtį visus metus nepakildama iš lovos ji sugebėjo nutapyti du natiurmortus. Vienas jų yra parodoje.
– Uogintai Lietuvos meno pasaulyje garsėjo kaip ypač svetingi šeimininkai. Kuo menininkus taip traukdavo jūsų namai?
– Kadangi Palangoje turėjome ne kambarėlį, o visą namą (kurį tėtis pasistatė pats), visi ir užsukdavo. Tėvas turėjo daug deficitinių knygų ir mėgo svečius.
Apskritai anuomet žmonės daugiau bendraudavo, daug diskutuodavo ne tik apie meną, bet ir apie gyvenimą, filosofiją. Šiandien man to labai trūksta.
Tėvų karta kitaip suvokė gyvenimo vertę. Jie buvo augę laisvame pasaulyje, o manoji karta – jau visuotinio nepritekliaus laikais. Galbūt todėl ir tas materializmas taip iškerojo.
– Kaip užsimezgė draugystė su J.Miltiniu?
– Mama jį pažinojo nuo jaunystės. Ji į daugelį dalykų gyvenime žiūrėjo su kartoku sarkazmu, nors stengėsi to nerodyti. Galbūt tai ir suartino juos su J.Miltiniu, kuris buvo atvirai sarkastiškas.
Mama nutapė keturis jo portretus, o vieną – su Volponės kostiumu. Jis labai mėgo tą personažą, besityčiojantį iš godumo apakintų žmonių.
– Kas jūsų motinai buvo įdomiau – tapyti žymių menininkų portretus ar natiurmortus?
– Mama troško tapyti abstrakcijas. Bet tais laikais tai nebuvo priimtina, matyt, ir į parodas nebūtų priėmę.
Natiurmortas jai teikė daugiausia laisvės. Sykį užeina aktorius Laimonas Noreika ir sako: „Kol mokiausi eilėraštį ir žiūrėjau į tavo natiurmortą, ten net trisdešimt figūrų suradau.” Mat tarp tų visų linijų atsirasdavo ir figūrų, ir veidų. Ji pati man juos parodydavo.
Visa šeima – tapytojai
Tapytoja B.Mingilaitė-Uogintienė gimė 1919 m. Sankt Peterburge (Rusija). Mirė 1983 m. Vilniuje.
1936–1940 m. mokėsi Kauno meno mokykloje pas P.Kalpoką, J.Vienožinskį. 1943 m. baigė Vilniaus dailės akademiją. 1947–1953 m. buvo Lietuvos dailės instituto (dabar Dailės akademija) dėstytoja.
Nutapė žinomų kultūros žmonių portretų (K.Borutos, G.Kaukaitės, R.Staliliūnaitės (Barboros Radvilaitės kostiumu), P.Rauduvės, A.Vengrio). Ypač mėgo kurti natiurmortus ir peizažus.
B.Mingilaitės-Uogintienės vyras – tapytojas Bronius Uogintas (1913–1988). Vaikai – Gintarė Uogintaitė ir Bronius Uogintas jaunesnysis – taip pat tapytojai.