Dailės akademijos „Titaniko” ekspozicijų salėse Vilniuje surengta „Angies” grupės 20-mečiui skirta tapybos paroda iš tiesų atrodo solidžiai, dvelkia muziejaus rimtimi. Šią savaitę turėtų pasirodyti ir grupės istoriją pristatantis albumas.
„Galima sakyti, kad „Grupė 24” buvo mūsų nacionalinės romantikos puoselėtoja, suspausta į mažaformačius rėmelius. Mėgo rūpintojėlius ir koplytėles, jautė ilgesį etnografijai.
Grupė „Post ars” – mūsų dadaistinė kryptis. O „Angis” užėmė didelę neoekspresionizmo nišą”, – pristatydamas parodą kalbėjo „Titaniko” direktorius, menotyrininkas V.Liutkus.
Vengė priimti moteris
Ar pačioje Nepriklausomybės pradžioje susikūrusios lietuviškos dailininkų grupės turėjo ką nors bendra, išskyrus norą pristatyti publikai savo darbus be sovietinių meno institucijų kontrolės?
V.Liutkaus manymu, visas šias pirmąsias grupes vienijo nuostata – jokių moterų.
Pavyzdžiui, „Grupė 24”, kurios narys buvo ir V.Liutkus, turėjo nerašytą taisyklę nepriimti nė vienos moters.
„Kaip sakydavo Ričardas Vaitiekūnas, moterys visuomet sujaukia protą. Prasideda visokios meilės ir grupė pradeda byrėti”, – juokavo menotyrininkas.
Tačiau „Angies” sumanytojas tapytojas Jonas Gasiūnas net ir juokais nenorėjo pritarti V.Liutkui, pabrėždamas, kad visi jo grupės nariai – vedę, jie puoselėja ne antifeministines, o socialinės kritikos idėjas.
„Mes susikūrėme iš patriotinių paskatų. Nepatiko mums tuomet sovietinė visų meno institucijų struktūra. Susibūrėme į mažesnį kooperatyvą, kad galėtume normaliai dirbti. O neišsiskirstome todėl, kad tos „sovietų valdžios” dar visur pilna. Gal jai žlugus ir mes išsivaikščiosime”, – svarstė J.Gasiūnas.
Savarankiškų kūrėjų klubas
Pasak J.Gasiūno, gyvybingiausias ir aktualiausias „Angies” laikotarpis buvo pirmieji 4–5 metai. Mat kaip tik tuomet jie Lietuvoje įtvirtino neoekspresionistinę raišką.
Vėliau visi išsiskirstė savais keliais susitikdami tik bendroms parodoms.
„Esame stiprūs individai, kiekvienas suformavo savąją kryptį mene, paskendo savuose ieškojimuose”, – sakė J.Gasiūnas.
Vis dėlto, kaip teigė dauguma į atidarymą atėjusių grupės narių, susitikti ir pabendrauti jiems iki šiol labai svarbu.
Menininko Kęstučio Lupeikio manymu, ši „Angies” retrospektyva nėra kokį nors grupės kūrybos etapą užbaigianti paroda. Mat po jos kažin ar kas nors keisis.
„Mes jau savarankiški žmonės ir dirbame gana autonomiškai. O paroda – puiki proga susitikti bendraminčiams. Mes skirtingi, tačiau poreikis bendrauti lieka, kitaip nebūčiau čia atklampojęs per pusnynus”, – šypsojosi K.Lupeikis.
K.Lupeikio manymu, „Angis” – pirmiausia tapytojų grupė. Todėl visai logiška, kad buvo nuspręsta jubiliejinėje parodoje rodyti tik tapybą, kuri visiems jiems – pamatinis dalykas.
Išaugę hipių kultūroje
Ilgo grupės gyvavimo priežastis, anot tapytojo Antano Obcarsko, ir tai, kad dauguma grupės narių yra mokęsi Stepo Žuko taikomosios dailės technikume Kaune. O A.Vilpišauskas ten dėstė. Tad dažnai „Angies” parodų atidarymai primena bendraklasių susitikimus.
„Kai mes su Kampu (R.Jankauskas) įstojome į S.Žuko technikumą, buvo praėję vos metai po Romo Kalantos susideginimo. Buvome hipiai ilgais plaukais. Aš optikos parduotuvėje radau apvalius rėmelius, tad abu vaikščiojome ir su tokiais kaip Johno Lennono akiniais.
Porą metų mes tikrai hipiavome – laisvė, gėlės, girtuoklystės. Nors tikrieji hipiai Kaune buvo kiek vyresni, o mes – tik sekėjai, kuriems labiau rūpėjo meno reikalai. Geru tonu buvo laikoma ne tik tam tikro tipo kelnės ir kiti aksesuarai, bet ir sugebėjimas nutepti paveikslą aliejiniais dažais”, – prisiminė grupės priešistorę A.Obcarskas.
Pasak J.Gasiūno, nors ir užaugę hipių kultūros atmosferoje, jie buvo pernelyg jauni, kad prisišlietų prie hipių subkultūros, bet ne tokie jauni, kad įsitrauktų į pankų judėjimą.
Grupė suvienijo trylika bendraminčių
Tapytojų grupė „Angis” įsikūrė 1990 metais. Tų pačių metų vasarį Kaune jau buvo įsikūrusi keturių menininkų grupė „Post Ars”, o Vilniuje nuo 1989 metų gyvavo gerokai gausesnė „Grupė 24”.
„Angis” – tai trylikos dailininkų kolektyvas. Jo nariai – J.Gasiūnas, H.Čerapas, R.Nemeikšis, K.Lupeikis, E.Markūnas, A.Vilpišauskas, V.Dubauskas, R.Gailiūnas, A.Obcarskas, J.Arčikauskas. Ir jau mirę – A.Vaitkūnas, M.Šalkauskas ir R.Jankauskas-Kampas.
J.Arčikauskas dalyvavo tik 4 pirmose grupės parodose, todėl ir jubiliejinėje parodoje nėra jo darbų.