Šiandien Kauno sporto halėje skambės Laisvės gynėjų dienai skirta 66 metų G.Kuprevičiaus nauja poetinė oratorija „Amžinoji šviesa”.
Kurdamas muziką šiam kūriniui kaunietis kompozitorius rėmėsi ne istorine 1991 metų įvykių medžiaga, o filosofo Antano Maceinos, pasirašinėjusio poetiniu Antano Jasmanto slapyvardžiu, eilėmis.
– Kas paskatino sukurti oratoriją „Amžinoji šviesa”? – paklausiau G.Kuprevičiaus.
– Kauno miesto savivaldybės užsakymas sukurti kūrinį 1991 metų sausio 13-osios įvykių 20-mečiui buvo netikėtas ir net bauginamas.
Nesu proginių kūrinių šalininkas. Bet drąsino idėją pasiūliusio Kauno valstybinio choro vyriausiojo dirigento Petro Bingelio palaikymas ir visagalis atsitiktinumas.
– Imdamasis darbo greičiausiai prisiminėte atmintyje labiausiai įsirėžusius 1991-ųjų sausio įvykius. Kokie jie?
– Tą naktį kaimynai skubiai ruošėsi keliauti į Vilnių. Kvietė ir mane.
Namuose buvome dviese – sergantis tėvas ir aš. Suskambo telefonas. Skambino Kauno televizijos vyriausiasis redaktorius Zenonas Lapinskas.
Sužinojau, jog užėmus Vilniaus televiziją transliacijos bus tęsiamos iš Kauno televizijos S.Daukanto gatvėje.
Tačiau nebuvo oficialių televizijos šaukinių. Manęs paprašė skubiai juos sukurti.
Esu rašęs šaukinius daugeliui Kauno radijo laidų, bet šios užduoties sudėtingumas neprilygo ankstesniems darbams.
Juk reikėjo motyvo, kuriame susikoncentruotų visas momento dramatizmas, viltys.
Desperatiškai mintyse kračiau daugybę liaudies motyvų, dainų posmų. Niekas netiko. Kai netekau vilties, netikėtai ranka lentynoje užkliudžiau lietuvių kompozitorių chorinių kūrinių chrestomatijos tomą.
Iš jo iškrito nedidelis Sąjūdžio laikais atspaustas natų lapas.
Pasilenkiau pakelti. Tai buvo Juozo Naujalio giesmė „Oi neverk, matušėle” pagal Maironio eiles.
Sušukau „Eureka!”. Puoliau instrumentuoti, vienoje vietoje sukūriau dramatiškesnę harmoninę slinktį.
Šaukinį naktį įrašėme su „Argo” muzikantais Kauno valstybinio muzikinio teatro orkestrinėje. Padėjo muzikantai Julius Vilnonis ir Arūnas Urbonas.
– Užsiminėte, kad prie naujosios oratorijos atsiradimo prisidėjo atsitiktinumas. Koks?
– Sėsdamas prie oratorijos partitūros ir prisiminęs anuometinę istoriją, vėl ranka liečiau namų bibliotekos lentynose stovinčių knygų nugarėles. Ir vėl netikėtai išsprūdo ant prasto popieriaus 1992 metais išspausdinta knygelė – Antano Jasmanto „Poezija”.
Pradėjau skaityti. Tapo aišku – tai mano būsimo kūrinio poetas. Visa kita susidėliojo savaime. Po gero pusmečio poetinės oratorijos „Amžinoji šviesa” partitūra buvo baigta, natos išdalytos atlikėjams.
Kauno sporto halės erdvė – specifinė. Teko pasukti galvą, kaip ją užpildyti.
Tai nebus efektų spektaklis. Nutarėme sutelkti dėmesį į poeziją, muziką ir, pasak poeto, „atgniaužtą delną pradaryti”, pabūti kartu, pamąstyti apie tai, kas esame ir kaip gyvename.
A.Maceinos poezija skamba aktualiai, jaudinamai. Kas žino, gal bent tą valandą pagalvosime apie pareigą tėvynei ir apie jos ateitį.
Skambėjo premjera
* Vilniaus televizijos bokšto tunelyje vakar skambėjo kompozitoriaus J.Sakalausko kūrinys „Noctis”. Jis skirtas 1991 metų sausio 13-osios aukoms atminti ir paminėti neseniai mirusį laisvės gynėją A.Sakalauską.
* Kūrinio „Noctis” partitūroje J.Sakalauskas naudojo garsinę ir techninę dokumentiką – sausio 13-ąją užfiksuotus garsus, jungiamus su vaizdais, kurie susipina su instrumentais ir balsais.
* Kūrinį atliko dainininkai A.Janutas, A.Sabulytė, vargonininkė B.Asevičiūtė, dirigavo V.Lukočius.
* Prieš muzikinę premjerą bokšto tunelyje buvo atidaryta muzikinė instaliacija „Laisvės tunelis”, kurios autoriai – broliai J. ir R.Sakalauskai.