Vilniaus paveikslų galerijoje praėjusią savaitę atidaryta jubiliejinė E.Kniūkštaitės paroda. Joje 60 metų dailininkė publikai pristato apie šimtą paveikslų, sukurtų per 36 metus.
Parodą papildo autorės kūrinių katalogas, kurį išleido Kauno Eglės galerija. Ir pati retrospektyva pirmąsyk publikai pristatyta praėjusių metų pabaigoje Kauno paveikslų galerijoje.
– Jubiliejinės parodos svarbiuose Kauno ir Vilniaus muziejuose – jūsų svajonė ar malonus netikėtumas? – paklausiau E.Kniūkštaitės.
– Apie retrospektyvą svajojau prieš keletą metų. Norėjosi savo 60-mečio proga pamatyti paveikslus vienoje vietoje.
Supratau, kad tai tik svajonė. Juk buvo aišku, kad nei Tautodailininkų sąjunga, nei koks nors muziejus nepasibels į duris ir nepakvies. Tačiau pasibeldė. Tai buvo Eglė Mickutė su vyru – Kauno Eglės galerijos savininkai. Jie padėjo surengti parodą, išleido albumą.
Kaune viskas buvo puiku, o dabar vėl jaudinuosi, kaip priims mano darbus išranki, geromis parodomis lepinama Vilniaus publika.
– Bijote, kad profesionaliems meno vertintojams jūsų tapyba gali pasirodyti per daug graži, ypač tie paveikslai su angelais?
– Dažnai manęs klausia, kodėl tapau angelus. Kodėl piešiu angeliuką, jei galėtų ir vaikas praustis? Tačiau besiprausiantis vaikas – jau buitis. O kai prausiasi angeliukas, jis – niekieno. Ir kartu visų.
Prisimenu, Rimas Bičiūnas sakydavo, kad visai nesvarbu, ką tapai. Gali būti ir šiukšlių dėžė. Svarbiausia, kaip ji nutapyta. Jei tai gali būti šiukšlių dėžė, tai kodėl negali būti angelas?
– Kuo jaunystėje taip sužavėjo fotografija, kad iš antro karto įstojusi į S.Žuko taikomosios dailės technikumą Kaune jį palikote dėl fotografijos studijų sostinėje?
– Man ypač patikdavo portretai, todėl ir stojau į fotografiją. O paskui pradėjo nervinti, kad fotografijoje kaip išėjo, taip ir yra. Mažai ką gali pakeisti.
Tapydamas gali vargti tol, kol pasieksi norimą rezultatą.
– Domėjimasis portretu, kartu ir fotografės patirtis, matyt, lėmė ir tai, kad daugiausia tapote figūrinius paveikslus?
– Taip, mane domina žmogus. Nuo vaikystės labai patiko teatras. Klausydavausi spektaklių per radiją. Žinojau visų aktorių pavardes. Ir dabar dar į teatrą nueinu. Labai patiko Mariaus Ivaškevičiaus „Madagaskaras”. Anksčiau buvau susižavėjusi Rimo Tumino „Maskaradu”.
Gal todėl man visada norisi, kad ir paveiksle būtų veikėjas. Nors ir gyvuliukas. Svarbiausia, kad peizažas būtų lyg scena.
– O kodėl dažniausiai tas gyvuliukas – katinas?
– Katinų visuomet turiu. Tai vienas valkatėlė ateina, tai kitas. Laikau ir šunį. Bet jis akis įsmeigęs tik trypia aplinkui, negali atsikratyti.
O kai katinas teikiasi parodyti tau dėmesį – įvykis. Jis labiau tinka ir tapybai. Gal todėl, kad katinas turi kažkokios filosofijos.
– Kaip atsiranda paveikslo sumanymas – tema, siužetas? Įkvepia graži Rumšiškių gamta?
– Kai pasižiūriu, kokie sudėtingi būna dailininkų paveikslai, kiek juose prikrauta prasmių, kartais pasidaro gėda, kad nieko įdomaus nesugalvoju.
Bet iš tiesų noriu, kad mano paveikslas būtų kuo paprastesnis, kad žiūrėdamas į jį žmogus galėtų panirti į save, o ne spręsti globalias problemas.
Rumšiškių kraštovaizdis puikus – yra ir kalnelių, ir upelių, tiltelių ar trobelių. O dabar dar ir bažnyčia. Nežinia, ką būčiau tapiusi, jei nebūčiau iš Vilniaus išvažiavusi.
Man gamta labai reikalinga. Ji pamėtėja ir siužetų.
– Kokie lietuvių tapytojai jums patinka? Kuo svarbus garsusis Niko Pirosmanis, su kurio paveikslais dažnai lyginami jūsų darbai?
– N.Pirosmanio parodą dar jaunystėje mačiau Kaune. Nuėjau ir net apsiverkiau.
Visi paveikslai tilpo vienoje salėje, tačiau nuo jo darbų ta salė atrodė begalinė. Juk kiekviename paveiksle – gelmė.
Kūrybos kelias: nuo fotografijos iki tapybos
E.Kniūkštaitė gimė 1950 m. Žadeikių kaime (Kretingos r.). Motina buvo siuvėja, tėvas – kalvis.
1968–1971 m. Vilniaus technologijos technikume įgijo fotografo specialybę. Dirbo įvairiose fotoateljė, kol tapo alergiška fotomedžiagoms.
1971–1975 m. „Paletės” dailės studijoje tapytojas R.Bičiūnas ją supažindino su dailės pagrindais.
1974 m. debiutavo kaip dailininkė Respublikinėje liaudies meno parodoje Vilniuje. Į jos darbus atkreipė dėmesį tapytojas V.Ciplijauskas. Jis paskatino kurti, parėmė dažais, drobe, knygomis, patarimais.
1976 m. V.Ciplijausko padedama dailininkė įsidarbino besikuriančiame Liaudies buities muziejuje Rumšiškėse, kur daugelį metų dirba restauratore.
1982 m. apdovanota P.Galaunės premija.
1984 m. įtraukta į „Pasaulinę naiviojo meno enciklopediją”.
1987 m. apdovanota Liaudies meno parodos Maskvoje sidabro medaliu.
2010 m. išrinkta įsimintiniausia Kauno menininke.