Pernai vasarą miręs menininkas, kurio darbai pasklido po Lietuvą, puošia Čekijos, Estijos ir JAV interjerus, dabar prisimenamas ne tik kaip unikalaus kūrybinio braižo autorius, bet ir kaip ypatingai geros širdies žmogus. Maloniai nustebinti, pradžiuginti šalia esantį jam buvo kasdieninė ir daugiausiai asmeninio pasitenkinimo teikianti veikla.
Gausiai susibūrusius anykštėnus pasitiko saksofono virtuozas Petras Vyšniauskas ir kompozitorius, pianistas Saulius Šiaučiulis, dovanoję Frederico Chopino preliudų programą. Pasaulinio garso menininkai, muzikine kalba tarsi atkartojo J. Tvardausko stilių – klasikinės tradicijos ir kūrybinės improvizacijos dermę.
Pasak J.Tvardausko kūrybos žinovės menotyrininkės Alės Počiulpaitės, J. Tvardausko drožinių rinkinys jau yra baigtinis, tačiau jis dar ilgai kalbės žiūrovui, kaskart atskleisdamas vis naujų prasmių, kartu leisdamas vis giliau pažinti ir patį menininką. Menotyrininkė, ilgą laiką sekusi J. Tvardausko kūrybą, prisipažino net keliskart įžvelgusi tarp jo darbų gulbės giesmę, kai vis atrodydavo, jog nieko geriau menininkui gal ir nebepavyks sukurti, – o jis vėl imdavo ir nustebindavo.
Prisiminti buvusį „cecho brolį“ į Anykščius susibūrę žinomi Lietuvos tautodailininkai medžio drožėjai pirmiausia žavėjosi J. Tvardausko žmogiškosiomis būdo savybėmis.
Pasak ukmergiškio Rimanto Zinkevičiaus, anykštėnas jam atmintyje lieka tarsi gero žmogaus etalonas: net paskutiniąją savo gyvenimo dieną, būdamas nuvargęs po intensyvaus darbo saulėkaitoje, jis dar skubėjo be jokio atlygio išdrožti arkliuką trejų metų mergaitei, kuri tądien krito jam į akį.
Garliaviškio Adolfo Teresiaus nuomone, J. Tvardauskas jau dabar tampa Lietuvos medžio drožybos legenda, bus prisimenamas ir laikomas geriausiu pavyzdžiu jaunajai menininkų kartai.
Pasvalietis Kęstutis Krasauskas prisipažino nelinkęs vadinti anykštėno tiesiog meistru, nes jis, tyliai skrebendamas kiekvieną medienos gabalėlį, paversdavo jį unikaliu meno kūriniu.
„Šalia J. Tvardausko, per dešimtmečius neištarusio pikto žodžio, visuomet būdavę jauku ir vyresnės kartos, ir man, į sūnus jam galėjusiam tikti drožėjui“, – kalbėjo alytiškis Saulius Lampickas.
Šį menininką kaip lietuvybės ir tikėjimo saugotoją prisimindamas anykštėnas pedagogikos patriarchas, elementorių autorius ir publicistas Juozas Danilavičius sakė, kad J. Tvardausko kūryba jam švietusi net ir sovietmečiu. Pasak mokytojo, „Jonas kvietė mus nepasiduoti, savo gyvenimo ir kūrybos pavyzdžiu teigdamas: jei tiki – įgauni ir jėgų“.
„Zarasų krašto žmogus, kūręs Anykščiuose Lietuvai ir pasauliui“, – taip medžio drožėją J.Tvardauską apibūdino buvęs Anykščių, o dabar Zarasų vikaras Justas Jasėnas. Pasak jaunojo dvasininko, didelė laimė, jei žmogus reikalingas iškart keliems regionams: jį savu vadina zarasiškiai ir anykštėnai, jo talento vaisiais nepaliauja žavėtis Rokiškio kraštas, įvertinęs J.Tvardauską prestižine Liongino Šepkos premija (2006 m.), jo kūriniais pasipuošė, o dabar ir „Dievdirbio sodo“ parodos kantriai laukia Kupiškis.
„Kai Dangus nori ką nors padaryti žemėje – pasirenka žmogų ir jį dar labiau apšviečia, tyresniu padaro. Jonas Tvardauskas ir buvo vienas iš tokių pašauktųjų“, – sakė kun. J.Jasėnas.
Kelionę per Lietuvą pradėjusi J. Tvardausko medžio drožinių ekspozicija pernai spalį buvo eksponuota Vilniuje, Seimo parodų salėje, dabar iki vasario vidurio džiugins ir stebins anykštėnus bei Sakralinio meno centro svečius, o vėliau keliaus į kitas šalies vietoves, – ten, kur J. Tvardauskas žinomas ir mylimas.