Paslaptingoji rusų bardė J.Kamburova bei jos vadovaujamo Muzikos ir poezijos teatro artistai vienintelį koncertą Lietuvoje surengs sausio 23-iąją sostinės Šv.Kotrynos bažnyčioje.
Lietuvos publikai 69 metų artistė su savo kolegomis parengė romansų ir šansonų programą.
Programa sukėlė įsiūtį
Savitą stilių sukūrusios, ne bet kokiai publikai koncertuojančios artistės kelias į sceną nebuvo rožėmis klotas. Jau pirmoji jos solo programa sulaukė kirčių.
Populiarus kompozitorius Mikaelas Tariverdijevas ir aktorius Rolanas Bykovas, iš anksto jos pasiklausę, programą išgyrė, o po kelių dienų Rusijos kultūros ministerija paskelbė nuosprendį: su tokiu antisovietiniu repertuaru į sceną leisti negalima.
Rusų liaudies dainų atlikėjas Ivanas Suržikovas rėkė: „Taip prasidėjo Čekoslovakija. Ten irgi jaunimas ėjo į miškus ir dainavo kažkokias savo dainas. Matote, kuo visa tai baigėsi...”
Visi matė, kuo viskas baigėsi: buvo šešiasdešimt aštuntųjų ruduo, Čekoslovakijos keliais dardėjo sovietiniai tankai, „Prahos pavasaris” buvo užsmaugtas.
Turėjo savo salas
Praėjusio amžiaus septintajame dešimtmetyje per tuometę Sovietų Sąjungą nusirito neregėto susidomėjimo poezija banga. Poezijos vakarai tuomet vykdavo stadionuose kaip dabar roko koncertai.
Kaip tik poetinis žodis, XX a. rusų ir kitų tautų poetų kūryba tapo J.Kamburovos atramos tašku ieškant savojo repertuaro. Tačiau sovietiniais laikais J.Kamburova gastroliuodavo retai, patyliukais, dainuodavo tik bendruose koncertuose ir visuomet juto budrią KGB akį.
Vienas kultūros valdininkas kartą pasakė: „Vaikštai per lavonus – kiekvienoje tavo dainoje žūva žmonės.” (Tai apie „Ereliuką”, „Grenadą”, „Trimitininką”.)
O kai dainuodavo „Kur gi jūs, kur gi jūs, laimės salos?”, jai griežtai pareikšdavo: „Ką reiškia – kur? Argi mes ne laimės saloje gyvename?”
Bet J.Kamburova turėjo savo salas: savo dainas, savo auditoriją – jaunus studentus ir pagyvenusius inteligentus, savo kolegas.
Pati renkasi klausytojus
J.Kamburova atsitiesė tik prasidėjus vadinamajai pertvarkai.
„Nuo manęs kažkas lyg nuėmė tą baisų svorį – baimės svorį... Baimės, kad kaskart išėjus į sceną koks nors Tiutkinas įžvelgs ką nors antisovietinio ar antiliaudiško. Aš iš tikrųjų pajutau laisvę. Tai buvo neįtikėtina laisvė”, – prisipažįsta daininininkė.
Praėjusio amžiaus dešimtajame dešimtmetyje J.Kamburova išpopuliarėjo ne tik tarp inteligentų, bet ir vadinamųjų naujųjų rusų, pradėta kviesti į įvairias šventes, vakarėlius.
Lyg pašalinės stebėtojos akimis žvelgdama į prašmatnų savo tautiečių gyvenimą, ji padarė išvadą: „Tie patys daugiaveidžiai komjaunuoliai. Tik keptų paršelių ant stalų padaugėjo. Geriau koncertuoti girtiems šachtininkams nei naujiesiems rusams. Man tokiais atvejais net ne savęs gaila, o dainų.”
Sukelia geriausius jausmus
J.Kamburova nuolat atnaujina savo repertuarą. Dabar ji repetuoja prancūzų šansonjė Jacques’o Brelio ir Vladimiro Vysockio dainų programą.
„Jos dainavimą galima pavadinti išskirtiniu gebėjimu skaityti eiles, – J.Kamburovos kūrybą apibūdina rusų spauda. – Ji subtili menininkė, sugebanti sukelti klausytojams geriausius jausmus, kuriuos iš mūsų gyvenimo išgujo beatodairiškas šių dienų pragmatizmas”. (LR)
J.Kamburova ir Muzikos ir poezijos teatras. Sausio 23 d. 19 val. Vilnius, Šv.Kotrynos bažnyčia.
Renkasi gerus poetus
Pirmąją dainininkės programą sudarė N.Matvejevos ir B.Okudžavos dainos. Vėliau repertuarą papildė dainos pagal J.Levitanskio, V.Majakovskio, A.Bloko, M.Cvetajevos, A. Achmatovos, O.Mandelštamo eiles.
Svarbią J.Kamburovos repertuaro dalį sudaro ir prancūziškos šansonos bei klasikų F.Schuberto, P.Čaikovskio, M.Musogorskio kūriniai.