Ši dailininkė išgarsėjo savo ekspresyviais portretais, įkvėptais bendravimo su psichikos ligoniais.
Naujausia jos darbų paroda intriguoja publiką pasikeitusiu braižu. Dabar 33 metų menininkė vis dažniau žvelgia į gamtą ar ją supančius daiktus, užfiksuodama juose žmogiškų emocijų sprogimus.
– Kaip jūs atsidūrėte Kaune – juk panevėžiečiai dažniau renkasi studijas Vilniuje? – paklausiau tapytojos po parodos atidarymo.
– Tai buvo laimingas atsitiktinumas. Rengiausi studijuoti Vilniuje, bet palydėjau į Kauną draugus, susiruošusius čia mokytis.
Taip sutikau savo būsimąjį dėstytoją Arūną Vaitkūną, kuris įkalbėjo nevažiuoti į sostinę.
Esu įsitikinusi, kad šis susitikimas – likimo dovana. Man iš tiesų pasisekė, kad beveik dešimtį metų galėjau semtis patirties iš tokio menininko kaip A.Vaitkūnas.
Jis buvo mano visų trijų baigiamųjų darbų vadovas. Beje, tiktai aspirantūroje pajutau, kad galiu pati objektyviai įvertinti savo darbą, – galėdavau ir pasiginčyti su savo dėstytoju.
– Gal tas noras pasikalbėti ir pasiginčyti meno temomis jus suartino ir su kitu žinomu tapytoju Eugenijumi Varkulevičiumi-Varkaliu, su kuriuo prieš pusmetį susilaukėte dukters Julijos?
– Su Augiu susipažinau prieš šešerius metus, kai jis sugrįžo į Kauną iš Niujorko.
Pasikalbėdavome apie tapybą, apie savo, kolegų darbus – ir atsirado tas ryšys.
Tik akivaizdu, kad jam Kaune gerokai sunkiau pritapti negu man. Jis yra pasaulio pilietis ir viską čia gana aštriai kritikuoja.
Jam turbūt tik didžiosios sostinės galėtų įtikti.
– Ar motinystė trukdo kūrybai?
– Man padeda ir Augis, ir mano šeima, todėl beveik kasdien einu į dirbtuvę.
Beje, ir dukrytė gerokai padeda, nes yra labai rami.
Kai laukiausi, negalėjau tapyti aliejiniais dažais, todėl pradėjau piešti ant drobės su grafitu. Taip atsirado tie abstraktūs dideli darbai, kuriuos matote parodoje.
Juose išnaudojau piešimo, štrichavimo, tono galimybes. Tačiau ir čia siekiau, kad būtų galima atpažinti vaizdą, nedariau grynos abstrakcijos.
Tai liudija ir parodos pavadinimas – „Iš natūros”.
– Ar visus pokyčius galima paaiškinti vien tik nauja technika?
– Man svarbiausia, kad nesustojau. Bet akivaizdu, kad labai pasikeičiau. Esu ekspresyvi tapytoja, o šios parodos darbuose – suvaldytas ir potėpis, ir energija. Bet man tai patinka.
Net ir aliejinė tapyba – jau ne tokių didelių formatų. Gal laiko jiems ir užtektų, bet nėra tos energijos – negaliu dirbtuvėje susikaupti ir viską užmiršusi tapyti kokias keturias valandas.
Mintys krypsta į kitus dalykus – po pusantros valandos jau reikia tvarkytis, plautis rankas ir eiti maitinti vaiko.
Pati nustebau pamačiusi, kad galiu būti ramesnė tapytoja.
Juk „Paribio portretuose” iš psichiatrijos ligoninės buvo net brutalumo.
– Parodoje kabo jūsų autoportretas iš „Paribio portretų” ciklo. Ar juo norėjote priminti, kad net ir sveikam žmogui nesvetimos kai kurios ribinės būsenos?
– Tokių autoportretų yra nemažai. Juk iš tiesų sunku nubrėžti ribą tarp psichikos ligos ir normalaus būvio.
Tapiau ne pačią ligą, o žmogaus situaciją, paribį.
Daugelį žmonių, kuriuos mačiau ligoninėje, vėliau sutikdavau ir gatvėje, ir koncertuose, bibliotekose.
Juk ligoninėje žmonės neguli po keletą metų. Daugiausia – 50 dienų.
Juos sutikęs atsitiktinis praeivis niekuomet nepasakys, kad tas žmogus serga. Aš negalėjau tapyti šalia jų buvusių sveikų žmonių – pavyzdžiui, daktarų. Todėl pasinaudojau savimi.
Mano tapybos duona – ribinės situacijos. Visada ieškau iššūkių. Todėl man pačiai keista, kad ši paroda – gana rami.
– Jūsų firminis ženklas: darbai sudėlioti iš kelių paveikslų. Kaip kilo tokio eksponavimo idėja?
– Tai atsirado dar studijų metais, kai dėstytojas pasiūlė paieškoti alternatyvų – pakabinti darbus kitaip nei įprasta.
Pabandžiau ir pastebėjau, kad sukabinus kelis paveikslus galima gerokai praplėsti nagrinėjamą temą. Atsiranda nauja kokybė.
Tiesa, nejungiu darbų mechaniškai.
Pradėdama tapyti dažniausiai žinau, kad darbas bus iš kelių segmentų – dviejų, trijų ar keturių. Darau tai sąmoningai.
– Kritikai dažnai jūsų darbuose aptinka japoniškų elementų. Gal domitės Rytų menu ar filosofija?
– Tikrai ne. Esu vakarietiško mąstymo, katalikė, todėl gana skeptiškai žiūriu į tą visuotinį žavėjimąsi Rytais.
Savo tapybos irgi jokiu būdu nepavadinčiau kaligrafine, nes esu ekspresyvi tapytoja.
Man svarbiausia – ir gestas, ir potėpio energija.
Studijavo tapybą 9 metus
* J.Aukštikalnytė gimė Panevėžyje. Nuo 1996-ųjų devynerius metus mokėsi tapybos Vilniaus dailės akademijos Kauno dailės fakultete, įgijo čia meno licenciato laipsnį.
* Dar studijų metais menininkės kūryba sulaukė pripažinimo. Ji kelerius metus iš eilės pelnė prizines vietas studentų konkursuose.
* Nuo 2003 m. dailininkė dėsto VDA Kauno dailės fakultete.
* J.Aukštikalnytė surengė kelias personalines parodas. Ji dalyvauja grupinėse parodose ir pleneruose Lietuvoje bei užsienyje.
* Tapytojos kūrinių yra įsigijęs Modernaus meno centras bei kiti kolekcininkai iš Lietuvos ir užsienio.