Praėjusią savaitę Vilniuje lankėsi vieno žymiausių šveicarų menininkų – skulptoriaus, architekto, tapytojo Maxo Billo (1908–1994) našlė meno istorikė Angela Thomas.
Ji Nacionalinėje dailės galerijoje pristatė savo dabartinio vyro režisieriaus Ericho Schmido filmą „Maxas Billas – meistro žvilgsnis”.
Tapo filmo veikėja
Mat viena pagrindinių šio filmo veikėjų – pati A.Thomas. Ji praleido su M.Billu daug laiko paskutiniais menininko gyvenimo dešimtmečiais.
Santuoka savo ilgametę draugystę juodu įteisino tik prabėgus keleriems metams po pirmosios M.Billo žmonos mirties.
A.Thomas buvo net 40 metų jaunesnė už abstrakcijos meistrą M.Billą.
Pasak jos, tai buvo nelengvas išmėginimas jiems abiem. Tačiau apie kartu praleistą laiką viešnia kalbėjo kaip apie kūrybos ir įdomių susitikimų kupinus metus.
M.Billas išsiskyrė iš savo bendraamžių maištingu charakteriu, karo metais neslėpė antifašistinių pažiūrų ir tikėjosi kūryba humanizuoti aplinką.
Meilei laiko surasdavo
Į Vilnių A.Thomas atvyko su dabartiniu savo vyru režisieriumi E.Schmidu.
Jis filmą apie M.Billą pradeda intriguojamais žodžiais: „Erotika – vienas meninės kūrybos pagrindų. Grožis ir erotika glaudžiai vienas su kitu susiję. Meilė – tai gyvenimo pagrindas.”
Mat M.Billas labiausiai išgarsėjo skulptūromis, kurios liudija jo neabejingumą moters grožiui. Nors pats jis visuomet pabrėždavo, kad yra architektas, o ne menininkas.
A.Thomas neslėpė, kad būdamas darboholikas M.Billas visuomet surasdavo laiko moterims ir meilei.
Aštuntąjį dešimtmetį laisvos meilės idėjos tvyrojo ore. Laisvi santykiai buvo įprasta kūrybos gyvenimo dalis.
„Tai buvo labai įdomus ir kūrybingas metas. Mes bendravome su įvairiausiais žmonėmis, – prisimena A.Thomas. – Tačiau vėliau supratau, kad man kur kas labiau patinka ištikimybe pagrįsti santykiai ir gyvenimas, kuriame yra daugiau pasitikėjimo ir mažiau streso.”
Suprasti – paprasta
Studijas pradėjusi nuo politikos mokslų A.Thomas tapo viena žymiausių abstrakčiojo meno tyrinėtojų.
„Nors menu pradėjau domėtis vėlai, niekada nesuvokiau, kodėl daugeliui žmonių abstraktūs kūriniai atrodo keisti ir nesuprantami”, – prisipažino istorikė.
Bet filme apie M.Billą ji nenorėjo susitelkti į jo kūrybos nagrinėjimą.
„Juk daug svarbiau žiūrovui pristatyti menininko kultūrinę aplinką ir politines pažiūras, o ne priminti, kad M.Billo darbuose yra raudonas trikampis, kurį kiekvienas gali pamatyti pats”, – įsitikinusi A.Thomas.
M.Billo abstraktūs darbai turi labai daug sąsajų su realybe, su kasdieniu gyvenimu, kuriame yra daug tragiškų akimirkų.
Tačiau jeigu rasi joms atsvarą, pasipriešinsi, atsivers netikėtos išeitys. Tai vienas tų dalykų, kurių mane išmokė M.Billo paveikslai.”
Šveicarijos menininkų portretai
Kas antrą ketvirtadienį Nacionalinė dailės galerija, bendradarbiaudama su Šveicarijos kultūros fondu „Pro Helvetia”, galerijos auditorijoje pristatys filmus apie žymiausius XX ir XXI a. Šveicarijos menininkus.
Vasario 10 d. – filmas apie D.Rothą (1930–1998), kuris geriausiai žinomas savo knygų menu ir kūriniais, pagamintais iš gendančio maisto.
Vasario 24 d. – pažintis su J.Tinguely (1925–1991), garsiu kinetinių skulptūrų kūrėju.
Kovo 10 d. – „Signerio lagaminas”. Tai kelionė su videomenininku R.Signeriu (g. 1938), apdainuojančiu aptiktas vietas su subtiliu humoru.
Kovo 17 d. – filmas „Paulis Klee (1879–1940): angeliška tyla”.
Kovo 31 d. – siurrealistės Meret Oppenheim (1913–1985) pristatymas pagal jos dienoraščius, laiškus ir eilėraščius.
Įėjimas į kino seansus nemokamas. Filmai rodomi originalo kalba su lietuviškais subtitrais.