D.Fernberger įsitaisiusi ant grindų repeticijų salėje Manhatane (Niujorkas) įsikūrusioje Juilliardo mokykloje – vienoje prestižiškiausių pasaulio muzikos, teatro ir baleto konservatorijų. Šalia jos numesta kuprinė, sulamdytas segtuvas ir pora puantų, kurie kažkada buvo rožiniai. Pro langus veržiasi ryto saulės spinduliai. Iš koridoriaus sklinda duslūs J.S.Bacho muzikos garsai.
Ji kalba kaip šios srities veteranė, užgrūdinta prima balerina. Ji mini dienas, „kai buvau jaunesnė“, ir sako, kad dabar jaučiasi „vyresnė“ ir „subrendusi“. „Baimė, - tvirtina ji, - yra tik varžantis jausmas.“ Tai išmintingi žodžiai, tačiau jie sklinda iš vaiko lūpų – Daphnei Fernberger dar tik 18 metų. Ši linksma, smulki niujorkietė didelėmis akimis šiuo metu yra Juilliardo pirmakursė, studijuojanti baletą.
Mokslo metai prasidėjo tik rugsėjį, tačiau ji jau atrodo kaip profesionalė. „Aš neabejotinai jaučiuosi labiau suaugusi, - sako ji. - Geriau save pažįstu. Jaučiuosi saugi būdama tuo, kas esu.“
D.Fernberger yra viena iš daugiau nei 800 Juilliardo mokykloje šiemet studijuojančių studentų, atvykusių iš 47 pasaulio šalių ir svajojančių apie pasaulinę šokėjų, muzikų ar aktorių karjerą. Mokykla įsikūrusi šalia Lincolno centro bei jam priklausančio Metropolitano operos teatro, o jos baleto studentai svajoja vieną dieną sekti legendinių Juilliardo absolventų pėdomis – tokių kaip Pina Bausch, Robertas Battle'as, Paulas Tayloras ar Martha Clarke.
Tai sunki mokykla, o joje mokosi atkaklūs studentai. „Konkurenciją jauti, - sako D.Fernberger. - Bet ji neslegia.“
Konkurencija yra baleto pasaulio kraujas. Lenktyniavimas, tironiški choreografai, klastingos buvusios balerinos, verčiančios dukteris įgyvendinti jų pačių neišsipildžiusias svajones – šie seni stereotipai niekada nemiršta. Juos visus galima pamatyti psichologiniame trileryje „Juodoji gulbė“, kuris šiuo metu karaliauja pasaulio kino teatruose ir apdovanojimų ceremonijose.
„Juodojoje gulbėje“ Natalie Portman vaidina baleriną, kurią sugraužia tokia juoda narcisistinė paranoja, kad jai baigiasi prastai. Ieškodamas įkvėpimo filmo režisierius Darrenas Aronofsky apsilankė ir Juilliarde. „Tai tik filmas, - nusijuokia Daphne Fernberger. - Žinoma, konkurencijos yra, bet ne tokios.“
Baleto gerbėjai mėgsta mitus apie kraują, prakaitą ir ašaras. „Man scena nėra magiška, - savo memuaruose 1984-aisiais rašė garsi Kanados šokėja Lynn Seymour. - Aš visada jaučiau, kad žiūrovai laukia, kada galės pamatyti tą pirmąjį kraujo lašą.“
Ir nors šokėjai turi varžytis, kad gautų kelis trokštamus solinius vaidmenis, kol kas vienintelis kraujas, kurį mato Daphne Fernberger, retkarčiais teka iš jos kojų pirštų.
Tiesą sakant, kasdienė būsimojo šokėjo rutina mažai kuo skiriasi nuo bet kurio kito studento – sočiai darbo, mažai miego ir daug naivaus optimizmo. Pavydui ir savęs naikinimui, vaizduojamam „Juodojoje gulbėje“, paprasčiausiai nelieka laiko – ypač kol studentai gyvena uždarame savo mokyklos kokone. Tai trunka ketverius metus, po kurių jie išeina į laukinį išorės pasaulį.
D.Fernberger diena prasideda aštuntą valandą - pusryčiais valgykloje ir kelione liftu iš Juilliardo bendrabučio, kuriame gyvena visi pirmakursiai. Nors ji augo Niujorke, gyventi viduryje Manhatano, priešais Lincolno centrą, yra „fantastiška“, sako mergina.
Paskaitos prasideda 9 valandą – anglų kalba arba muzika. Po to dvi valandos baleto, pietūs, dar paskaitų (technika, kompozicija, klasika, džiazas) ir repeticijų, kurios tęsiasi iki vakaro. Tai monotoniška rutina, visiškai nepanaši į spindesį, vaizduojamą kino filmuose apie baletą.
Jai ką tik pasibaigė rytinės paskaitos ir dabar ji kartu su keliasdešimt kitų studentų – daugiausia merginų ir jaunų moterų – šoka priešais didelius veidrodžius pagal gyvus pianino garsus, o juos nuolat taiso griežtas, bet švelnus pusamžės mokytojos balsas, šaukiantis: „Plié! Glissé! Pusiausvyra! Battement! Assemblé!“
Darbas sunkus ir netrukus jie dūsauja nuo krūvio, o jų triko būna permirkę nuo prakaito. Nepaisant to, jie juokiasi, krykštauja ir šnekasi. Kai tik kam nors pavyksta ypač gerai atlikti sudėtingą judesį, kiti ima ploti.
„Kuo tampi vyresnė, tuo mažiau konkurencijos lieka“, - po repeticijos sako D.Fernberger. Iš pradžių visi stengiasi būti geresni, iššokti aukščiau ir greičiau. Dabar prioritetai pasikeitė, sako ji. „Turi suprasti, kad svarbiausia yra susitelkti į save ir rasti motyvaciją savyje, o ne savo bendraamžiuose.“
D.Fernberger šoka nuo penkerių metų. Tačiau rimtai apie baletą ji pradėjo galvoti tik trečioje klasėje, kai mokytoja kitai mokinei skyrė daugiau dėmesio nei jai. D.Fernberger pavydėjo. Ji visada mėgo būti dėmesio centre, taigi prisiekė sau pasistengti iš visų jėgų – pirmą kartą gyvenime.
Ir dėmesio ji sulaukė pakankamai. Netrukus ją pakvietė į Jacqueline Kennedy Onassis mokyklą – Amerikos baleto teatro įkurtą mokyklą, skirtą 10-18 metų vaikams. Ji vienintelė iš savo klasės įstojo į Juilliardą. Tai buvo „svajonės išsipildymas“, sako ji. Tačiau ši svajonė nepigi – devynis mėnesius trunkantys akademiniai metai studentams kainuoja 49 tūkst. JAV dolerių (123 tūkst. litų).
Pirmieji metai Juilliarde „pareikalavo nepaprastai daug jėgų“, sako ji diplomatiškai. Studentai turi prakaituoti nuo pirmųjų dienų, kurti savo pačių šokius, kuriuos vėliau atlieka žiūrovams viename iš penkių mokyklai priklausančių teatrų.
Vieną popietę pirmakursiai repetavo šokį pagal Philipo Glasso muziką. Jis turėjo būti atliekamas tą vakarą dideliame koncerte, kuriame po numerį šoka kiekviena Juilliardo šokėjų klasė. Šis šokis, sako D.Fernberger, yra labai artimas studentams: „Jis išties pasakoja apie mus, mūsų tarpusavio priklausomybę, apie tai, kaip mes padedame ir remiame vienas kitą.“
Generalinė repeticija vyksta Peterio Jay Sharpo teatre – vienoje iš daugybės scenų, esančių milžiniškame Lincolno centro komplekse. D.Fernberger ir jos bendrakursiai neatrodo įsitempę. Jie sėdi užkulisiuose, šnekučiuojasi, juokiasi ir kaip tikri profesionalai darosi sau grimą.
Teatro salė užima kvapą – parteryje ir balkonuose telpa iki tūkstančio žiūrovų. Vis dėlto D.Fernberger į tuščią sceną žengia taip, lyg būtų joje gimusi, atlieka kelis apšilimo pratimus, o jos veide – geležinis susikaupimas. Ji atrodo gerokai vyresnė nei 18 metų. Ar ji tikisi vieną dieną tapti žvaigžde? „Manau, kad šlovė yra kvailas tikslas, - tvirtai sako ji. - Šlovė yra tavo darbo šalutinis produktas.“
Vis dėlto ši, regis, jau ne už kalnų. D.Fernberger jau nusifilmavo viename muzikiniame klipe ir TV serialo „Įstatymas ir tvarka“ serijoje. Vaidmuo buvo be žodžių – ji buvo tik vienos iš serialo žvaigždžių kūno dublerė, tačiau D.Fernberger sako, kad net ir nedideli vaidmenys ateityje gali padėti jos šokėjos karjerai.
Generalinė repeticija praeina be nesklandumų. Jai pasibaigus žiūrovų salėje sėdintys mokytojai ir studentai scenoje sveikina vieni kitus. D.Fernberger veidas sušvelnėja ir ji vėl tampa panaši į 18-metę mergaitę.