Sovietmečio kultūros namų salę primenančioje scenoje prie fortepijono sės maestro Petras Geniušas. Be jo sunku įsivaizduoti šį spektaklį, nors pianistas nėra pagrindinis jo herojus.
Jis kuria „Meistro ir Margaritos” atmosferą lyg taperis nebyliuosiuose filmuose. Sakytum, jo herojus, programėlėje įvardijamas kaip Žakas, yra tik kuklus veiksmo komentuotojas. Tačiau jo skleidžiama energija gali apimti visą sceną.
P.Geniušas prisipažino pasiilgęs „Meistro ir Margaritos”. „Tai nepaprastas spektaklis. Man jis tapo dideliu įvykiu.
O.Koršunovo teatrui jis buvo svarbus kaip tarptautinė sėkmė (spektaklis buvo sukurtas 2000-aisiais Avinjono festivaliui. – Red.), o man – kaip bendravimas su genialiu teatru.
Pats M.Bulgakovo romanas „Meistras ir Margarita” yra glaudžiai susijęs su mano biografija, studijomis Maskvoje ir bulgakoviška atmosfera, kuri buvo mano, kaip muzikanto, gyvenimo fonas.”
– Ar yra didelis skirtumas tarp grojimo koncerte ir dramos spektaklyje? – paklausėme P.Geniušo.
– Labai didelis. Tai – visiškai skirtingi dalykai.
Paprastai muziką teatrui rašo kompozitoriai. O tai, ką jūs girdite „Meistre ir Margaritoje”, man buvo visiškas eksperimentas.
– Kaip jūs dirbote?
– Šio spektaklio kompozitorius – Gintaras Sodeika, kūręs muziką daugeliui Oskaro spektaklių, vienas jo teatro ideologų.
Tačiau „Meistre ir Margaritoje” G.Sodeika dirbo kaip konsultantas. Šiame spektaklyje skamba tik vienas jo paties muzikos įrašas. Visi kiti kūriniai yra mano pasiūlyti ir O.Koršunovo su G.Sodeika atrinkti.
Aš siūliau kūrinius iš savo galvoje sukauptos klasikinio repertuaro „bibliotekos”. Pagrindinė kryptis buvo M.Bulgakovo epochos kūriniai arba tie, kurių klausėsi M.Bulgakovas. Tiesa, vėliau šią kryptį pradėjome traktuoti laisviau.
Daugiausia muzikos atsirinkome iš Sergejaus Prokofjevo, M.Bulgakovo amžininko, palikimo. Tačiau į repertuarą pateko ir Modestas Musorgskis, šiek tiek Fryderyko Chopino ir Richardo Wagnerio. Išėjo eklektiškas gerąja prasme mišinys.
– Kaip apibūdintumėte tos muzikos nuotaiką?
– Ji labai įvairi, kaip ir pats spektaklis bei romanas.
Tiek romano, tiek spektaklio pradžia – velnių introdukcija. Šėtoniškos muzikos linija eina per visą spektaklį.
Yra meilės linija, labai švelni ir trapi. Yra meilės ir mirties linija – ji išryškėja spektaklio pabaigoje: suskamba R.Wagneris.
Dar yra komiška rašytojų linija, kurią įkūnija regtaimas. O puotos scenoje ir po jos susilieja šėtono ir Margaritos temos. Taigi spektaklio nuotaika yra daugiabriaunė.
– Spektaklis kiekvieną kartą būna šiek tiek kitoks. Ar jūsų atliekama muzika irgi kinta?
– Atlikėjams visada turi įtakos tos dienos nuotaika, kitaip apskritai nebūtų gyvo teatro. Tačiau spektaklio muzikos konstrukcija, kaip ir režisūros karkasas, yra labai tvirti.
Spektaklis – lyg pereinamoji zona tarp gyvenimo ir kūrinio, tarp šios akimirkos gyvybės ir suręstos struktūros.
– Kokiose scenose jau teko vaidinti „Meistrą ir Margaritą”?
– Spektaklio repeticijos vyko specifinėje posovietinėje erdvėje – „Skaiteks” gamykloje, o premjera – Avinjono festivalio scenoje. Perspektyva įžengti į šią teatro Meką mums buvo labai galingas impulsas repetuojant.
Vėliau spektaklis buvo vaidinamas daugybėje užsienio scenų, o jo pirmosios premjeros Lietuvoje vyko Nacionaliniame dramos teatre. Taigi šis teatras – „Meistro ir Margaritos” namai.
Scenoje – 15 lyno akrobatų
O.Koršunovo spektaklis pagal M.Bulgakovo romaną „Meistras ir Margarita” 2000 m. buvo įtrauktas į Avinjono teatro festivalio projektą „Theorem”. Tai atvėrė Lietuvos teatrui naujus kelius į Vakarų Europos kultūros kontekstą.
Po spektaklio premjeros Avinjone „L’Humanite” rašė apie O.Koršunovą: „Akivaizdu, koks vertingas mums šis jaunas žmogus, matantis teatrą kaip (už)degantį veiksmą, kuriam būtinas aukščiausias fizinis ir protinis atsidavimas, atmetus pasenusią psichologinę sferą. Tai toks retas dalykas, kad skubame pirmi jį pabrėžti.”
„Le Monde” spektaklį apibūdino taip: „15 aktorių tris valandas šėlioja, šokinėja, vartosi, kuria tikrą chaosą ir vulkaniškus fokusus. 15 tikrų lyno akrobatų.”
Nuo rytojaus Lietuvos nacionalinis dramos teatras rodys naują O.Koršunovo „Meistro ir Margaritos” redakciją.