Dažnai pavadiname save tauta, sėdinčia ant lagaminų. Nerimą kelia emigracijos statistika, o ekspertai kelia aliarmą dėl protų nutekėjimo.
Tad neatsitiktinai naujausiame D.Ibelhauptaitės ir „bohemiečių” – dirigento Gintaro Rinkevičiaus, dizainerio Juozo Statkevičiaus ir scenografo Dicko Birdo – spektaklyje vyraus emigracijos tema.
O jo siužeto vieta įvairuos nuo sovietinio komunalinio buto iki pasaulinės Niujorko grietinėlės salonų.
Tačiau, pasak D.Ibelhauptaitės, tai bus spektaklis ne apie ekonominę emigraciją.
Apie kitokią emigraciją – ir režisierės pokalbis su „Lietuvos ryto” korespondente Londone Kristina Sabaliauskaite.
Klasikai – modernus rūbas
K.Sabaliauskaitė: Kodėl „Eugenijaus Onegino” interpretacijai pasirinkai tokią neįprastą – emigracijos – temą?
D.Ibelhauptaitė: Nuo mano paskutinio „Onegino” pastatymo praėjo maždaug 10 metų, ir visą tą laiką ieškojau būdų perkelti šį kūrinį į dabartinius laikus.
Daugiausia klausimų man kėlė Tatjanos vidinė kelionė nuo Rusijos provincijos miestelio mergaitės iki caro aplinkos aukštuomenės damos.
Nenorėjau šios siužetinės linijos subanalinti: šiuolaikinė Tatjana tiesiog ima ir išteka už turtingo milijardieriaus, kokio nors naujojo ruso.
Netikėtai supratau – Tatjana turi emigruoti, o trečiasis veiksmas persikelti į emigraciją.
Nusprendžiau susieti herojės likimą su Niujorku – šaltu, anonimišku miestu, kur itin sunku prasimušti, kur ryškiausiai skamba vienatvė.
Pradėjau įsivaizduoti Tatjaną kaip dominuojančią figūrą išskirtinėje Niujorko visuomenėje – intelektualų, meno, kultūros, finansų, filantropijos elite.
Manau, šis jos virsmas teikia labai daug peno pamąstymams. Pirmiausia – apie mūsų pačių gyvenimą.
Juk, vaizdingai tariant, visa mūsų karta yra išėjusi iš tos pačios „komunalkės”.
Mes dažniausiai kalbame apie ekonominius emigrantus, kurie, genami nepritekliaus, svetur ieško geriau apmokamo darbo. Tačiau pamirštame, kad yra ir kitokių emigrantų – tokių, kurie pasiekia aukščiausią visuomenės ar profesijos lygį ir tampa ne prašalaičiais, o lygiais tarp lygių pasauliniame elite.
Mane domino būtent jie ir tai, ką jie jaučia, kaip jie gyvuoja tame pasaulyje.
Šiandien mes daugiau žinome apie emigrantus, kurie užsienyje kam nors nupjauna galvą, negu apie padariusius ten fantastišką karjerą, ypač ne pramogų ar meno pasaulyje.
Lošimas iš sielos
K.S.: Jau bene dešimt metų Londone dirbu žurnaliste ir galiu patvirtinti, kad tame yra daug tiesos.
Per tuos metus žmonių, apie kuriuos kalbi, – tų aukšto socialinio statuso emigrantų, – teko sutikti ne vieną, tačiau visus juos dažniausiai siejo bendras bruožas: jie atsisakydavo duoti interviu, sakydavo „ne” viešumai gimtinėje.
Nesvarbu, ar tai būtų moteris, savo rafinuotumu, vidine kultūra, geru būdu sužavėjusi aristokratą ir nutekėjusi į senąjį britų elitą, ar puikų išsilavinimą Vakaruose įgijusi mergina, tapusi pasaulinės bankininkų dinastijos atstovo žmona.
Ar vyriškis, užimantis tikrai atsakingą postą vienoje garsiausių kompanijų, ar svarbus meno rinkos asmuo.
D.I.: Kaip manai, kodėl?
K.S.: Galbūt todėl, kad svetur jie tarsi iš naujo sukūrė save.
Kaip minėjai, visi mes esame išėję iš tos pačios „komunalkės”, bet jie tą „komunalkę” pasistengė be pėdsakų išnaikinti, ištrinti iš savo atminties.
Daugelis tokių žmonių pasikeičia vardus – pasirenka neutralius, kurie tiktų bet kuriam europiečiui. Kai kurie jų netgi nukerta viešus ryšius su savo šeima – dažniausiai remia gimtinėje likusius artimuosius finansiškai, bendrauja su jais privačiai, tačiau jie naujajame emigrantų gyvenime nedalyvauja.
Tarkime, jiems švenčiant savo jubiliejų su Londono ar Niujorko elitu, mama, pusę gyvenimo virusi savo atžalai cepelinus, nesėdi garbingiausioje vietoje – ji apskritai ten nekviečiama.
Kai kurie šių laimės kūdikių susikuria naujas savo gyvenimo „legendas”, o praeitį naujajai aplinkai pateikia aptakiai, vien palankia šviesa.
Dažnai jie pabrėžtinai paiso socialinio statuso dalykų ir labai jautriai į juos reaguoja.
Bet visa tai veikia – toje aplinkoje jie skina svaiginamos sėkmės vaisius.
Tik kartais visa tai matant kyla klausimas: ar taip blefuodamas nepraloši savo sielos?
Dvi žvilgančio medalio pusės
D.I.: Išties įdomu, ką toks žmogus galvoja likęs vienumoje su pačiu savimi ketvirtą valandą ryto, kai negali užmigti?
Aš jokiu būdu šių žmonių nesmerkiu, bet mane domina kita žvilgančio medalio pusė.
Tarkime, Tatjaną trečiajame veiksme matome nuostabiai elegantišką, švytinčią, apsuptą rafinuotos aukštuomenės. Bet kita scena jos namuose prasideda žodžiais: „Kaip man sunku!”
K.S.: Apie smerkimą čia kalbėti net neverta – juk tie žmonės būna stulbinamai pasikeitę lavindamiesi ir patys tobulėdami: nušlifavę save nuo blausaus akmenėlio iki spindinčio brilianto.
Vienas reikšmingiausių praėjusių metų filmų „Aš esu meilė” su aktore Tilda Swinton pasakoja būtent tokią istoriją – apie rusę restauratoriaus dukterį, nutekėjusią į vieną seniausių Milano pramonininkų šeimų ir tapusią vietinės aukštuomenės dama.
Vis dėlto aistra joje pažadina tą ilgus metus gniaužtą „merginos iš „komunalkės” savastį. Ji negali pabėgti nuo savo prigimties ir sugriauna visą kruopščiai kurtą naująjį gyvenimą.
Ar iš tiesų prigimtis, kilmė, šaknys ir susikurtas naujas statusas, asmenybė yra nesuderinami? Kaip tau atrodo?
Keblus socialinis žaidimas
D.I.: Tatjana pasirenka priešingą kelią negu T.Swinton herojė – ji lieka aukštuomenėje su savo vyru, nepasiduoda Onegino kerams.
Ir negalime sakyti, kad ji padaro kompromisą, – ji nepasirengusi dėl Onegino paaukoti to, ką sunkiai pasiekė. Juk jo aistra gali išgaruoti taip pat greitai, kaip ir įsiplieskė.
Galima ironizuoti, kad daug pasiekusį žmogų mylėti yra kur kas lengviau.
Juk mano spektaklyje Oneginas – taip pat emigrantas, tačiau senos paryžietiškos „baltųjų emigrantų” šeimos sūnus.
Kai operos pradžioje jis atvyksta į Rusijos provinciją, spindi ten tarsi dievaitis.
O jam pačiam, pirmąkart atvykusiam į brežnevinę Rusiją – tiesiai į „komunalkę”, tas pasaulis pasirodo visiška egzotika, kažkokios mergaitės iš to pasaulio jausmai – tik egzotiškas prieskonis. Todėl paryžietis ciniškai atstumia Tatjaną.
O ką reiškia jo atvykimas „komunalkės” gyventojams, manau, menantys sovietinius laikus supras. Juk užsienietis prilygo ateiviui iš kosmoso!
Jie kitaip vilkėjo, kitaip kvepėjo. Prisimenu, tikrą amerikietį pirmą kartą Lietuvoje pamačiau būdama šešiolikos metų.
Tas kelias dienas, kai jis lankėsi vienoje įstaigoje, pasižiūrėti į jį traukė visi darbuotojai – vien pauostyti, kaip maloniai jis kvepia!
Oneginas, atvykęs į Niujorką, kur Tatjana priklauso aukštesniam visuomenės sluoksniui negu jis, pasijunta lyg atstumtasis. Mat jis neprilygsta Niujorko aukštuomenei ne tik socialine padėtimi ir turtais, bet svarbiausia – vidinėmis savybėmis.
Oneginas tai jaučia, todėl jį apima priešiškumas Tatjanos aplinkai.
Prisiminimų šleifas
K.S.: Aš labiau pažįstu galbūt ne paryžietiškąją, o britų senųjų rusų emigrantų aplinką ir galiu paliudyti, kad panašių dalykų ten būna.
Tarkime, po revoliucijos emigravusių kilmingų šeimų palikuonys, tebeturintys kunigaikščių, grafų titulus, išvardinti „Gotha Almanache” – dabartiniame Europos kilmingųjų sąvade, šiandieniame pasaulyje pritampa įvairiai.
Jų gyvenimas gana sudėtingas. Labiausiai sekasi tiems, kurie sugebėjo „sukurti save iš naujo”, – panaudoja savo titulą, paveldėtą vidinę kultūrą, gerą skonį, meno ir tradicijų išmanymą darbui versle, meno ar nekilnojamojo turto rinkoje, finansų ar viešųjų ryšių srityse.
Tad jie šiandien – žymūs verslininkai, meno ekspertai, renginių organizatoriai.
Tačiau kiti senųjų emigrantų šeimų palikuonys, net ir įgiję puikų išsilavinimą, sunkiai randa savo vietą.
Jiems trukdo prisiminimai apie buvusius šeimos gyvenimo užmojus ir prabangą.
Taigi kartais kilmingumas įkvepia veiklai, o kartais didina nepasitenkinimą, kad esi vertas daugiau, negu dabartis tau gali pasiūlyti.
Tarkime, senieji kilmingi emigrantai dažnai negali išsiversti be dabartinio finansinio ar verslo elito – stengiasi jį sudominti savo labdaros projektais, palaiko su juo dalykinius ryšius, bet vis tiek žvelgia į jį su gerai slepiama panieka.
Sėkmė – su prieskoniais
D.I.: Tai ištisas socialinio statuso niuansų raizginys, kuris galiausiai atveda prie tavo klausimo apie sielą. Kur iš tiesų gyvena tokių žmonių sielos?
Kokios save perkūrusių, aukštą socialinį laiptelį pasiekusių emigrantų istorijos tau labiausiai įsiminė?
K.S.: Negaliu pamiršti dviejų juokingų, bet labai spalvingų istorijų.
Vienas vyriškis sumanė palepinti savo motiną ir seserį, pakviesdamas jas paviešėti viename seniausių ir prašmatniausių Europos viešbučių.
Jis jau ne vienerius metus buvo nuolatinis šio viešbučio svečias ir didžiavosi tuo, kad personalas jam lankstosi, žino jo įgeidžius.
Tačiau dėl stipriai vėlavusio jo skrydžio iš už Atlanto motina ir sesuo atvyko į viešbutį pirmos ir negalėjo jame apsigyventi – jų lietuviškų „Visa Electron” kortelių registruotojas nepriėmė.
Negana to, moterys, atvykusios į didelio pono rezervuotus kambarius, viešbučio personalui pasirodė įtartinos.
Nesusipratimą pavyko išsiaiškinti, bet dar ir šiandien tas vyras jį prisimena kaip kirtį jo socialiniam statusui viešbučio personalo akyse.
O antras epizodas – priešingas. Daug pasaulyje pasiekusi moteris sumanė savo naujam širdies draugui – labai rafinuotam ir įtakingam meno pasaulio žmogui – pristatyti savo šeimą Lietuvoje.
Jie nuvyko švęsti Velykų į jos gimtinę provincijoje ir pateko į tikrą tautinę puotą su mišrainėmis, karbonadais, degtine, diskusijomis apie politiką, pasibaigusią beveik muštynėmis.
„Tai mano šeima – arba priimi mane su visa šia palyda, arba – viso gero”, – pasakė lietuvaitė.
Tai žavu. Kad taip pasielgtum, turi būti stipri, spalvinga asmenybė. Tokia, pavyzdžiui, kaip manekenė Natalia Vodianova, ištekėjusi už vieno didžiausių britų aristokratų Justino Portmano.
Ji niekada neslėpė to, kad Rusijos glūdumoje padėjo motinai pardavinėti daržoves iš sunkvežimio. Pelenės istorija tapo jos asmeninės legendos dalimi aukštuomenėje, kuriai šiandien ji priklauso.
Manau, tai žmogus, kuris nepralošė sielos.
Prisimindama savo skurdžią vaikystę N.Vodianova jau surinko kelis milijonus dolerių labdaros tam, kad įsteigtų vaikų žaidimų aikšteles skurdžiuose Rusijos rajonuose. Iškalbinga detalė: patys rusai šią pasaulinę žvaigždę ne itin garbina.
Manau, socialiniame žaidime savo sielos nepralošia tie, kurie tikrus dalykus pateikia kaip savo kozirius ir moka meistriškai blefuoti.
Lietuvoje dažnai su panieka kalbame apie socialinį statusą, socialines taisykles, neva tai yra snobizmas, „nesąmonės”: būkime visi paprastučiai ir nuoširdučiai.
Nuoširdumas yra puikus dalykas, bet pasaulis, patinka mums tai ar ne, gyvena pagal tam tikras socialines taisykles – statuso dalykai jame labai svarbūs.
Gali tas taisykles ignoruoti, bet protingam žmogui jas suvokti ir išmanyti – būtina.
D.I.: Vis dėlto vidinės savybės yra labai svarbios kopiant socialiniais laipteliais.
Neatsitiktinai ir operoje galiausiai sužiba pilka pelytė Tatjana, o ne kur kas didesnė puošeiva ir flirtuotoja jos sesuo Olga. Tatjana turi tai, ką įvertina rafinuotas pasaulis.
Aukštuomenėje ji atsiduria todėl, kad yra įdomus, nebanalus žmogus, o ne dėl to, jog gėrė kokteilius su reikiamu žmogumi!
Spektaklis – asmeniškas
K.S.: Kalbi apie operos personažus taip, tarsi jie būtų tavo bičiuliai ar šeima. Kiek tavo asmeninės patirties, biografijos atsidurs „Onegino” spektaklyje?
D.I.: Šis spektaklis man – labai asmeniškas. Jame atsispindės daug mano patirties, gyvenimiškų įžvalgų.
Kad ir neilgai, man teko pagyventi ir tikroje „komunalkėje” su penkiolika „kvartirantų”, vienu tualetu ir viena virtuve, su arbatos gėrimais iki keturių ryto, incidentais: „Kas suvalgė mano lašinius?” (Juokiasi.)
„Onegino” scenoje kiekvienas choristas – komunalinio buto gyventojas – įkūnys konkretų, savo istoriją turintį personažą.
Bet svarbiausia mano spektaklyje – psichologinė vidinės emigracijos tema.
Pirmus dvejus metus Londone gyvenau labai pasiturinčioje šeimoje.
Kartą mano globėjai pranešė, kad visi eisime į labdaros pokylį. Ponia šia proga paskolino man suknelę, kurią teko gerokai palenkti, ir savo papuošalus.
Kai pokylyje sužinojau, kad į jį pakviestas ir princas Charlesas su princese Diana, man ėmė byrėti ašaros.
Kontrastas buvo per didelis: dar prieš dvi dienas aš viešėjau Vilniuje, kur dėl blokados trūko maisto.
Tokiomis akimirkomis klausi savęs: kam tu priklausai, kur nori būti? Kuri tikrovė tavo?
Aš linkusi sutikti, kad, norint ko nors pasiekti pasaulyje, reikia perkurti save, sutraukyti daugybę prigimtinių ryšių.
O ką tu manai apie vidinę emigraciją?
Maištingo žmogaus drama
K.S.: Plačiąja prasme vidinę emigraciją siečiau su maištinga žmogaus prigimtimi, su noru būti ne čia ir dabar, bet kitur ir kitokiam, negu lėmė likimas.
Emigracija tam tikra prasme – ambicija. Šis leitmotyvas būdingas garsiausių žmonių istorijoms, žymiausiems literatūros personažams.
Tarp tokių paminėčiau Coco Chanel, kuri iš prieglaudos pamestinukės tapo aukštuomenės mados diktatore, Jacko Londono personažą Martiną Ideną ir ir skurdžioje Detroito šeimoje gimusią Madonną, kuri nuolat save perkuria it chameleonas.
Šiai virtinei tiktų ir Michailas Lomonosovas, ir aibė ankstyvųjų Holivudo žvaigždžių, kurių daugelis iš skurdžių emigrantų tapo legendomis.
Ir Alexandre’o Dumas grafas Montekristas, kelionėse ir emigracijoje perkūręs save tam, kad atkeršytų.
Man atrodo, kad daugelio ambicingų emigrantų idée fixe yra grįžti iškovojus sėkmę ir pareikšti: „Aš jums parodysiu”, nes kažkuriuo metu gimtoji aplinka juos atstūmė ar įskaudino.
Meniniu požiūriu tai – įdomi, skaudi drama. Tik štai lietuvių literatūroje ryškiausius emigrantų portretus aptinkame piktoje Petro Cvirkos satyroje „Frankas Krukas” ir graudžioje Antano Škėmos tragedijoje „Baltoji drobulė”. Galbūt tai daug ką apie mus pasako?
Kūryba – taip pat vienas būdų, labai gražus ir nepavojingas, pabėgti į kitą tikrovę.
Sugrįš meno emigrantai
D.I.: Prisipažinsiu: noras būti „kitur” mane ir pastūmėjo į režisūrą. Teatras man buvo prieinamiausias būdas „pabėgti”.
Įdomius žodžius ištarė scenografas Dickas Birdas, kai su juo aptarinėjome „Onegino” koncepciją. Jis pasakė, kad toks „Oneginas” gali atsirasti tik „bohemiečių” scenoje.
Mat jie visi klajoja tarp gimtinės ir svečių kraštų, yra meno emigrantai, turintys vos kelias valandas lėktuve persiorientuoti tarp skirtingų pasaulių.
K.S.: Bet ar tikrai tie pasauliai tokie jau skirtingi? Juk sugrįžimai būna ir lengvi, skaidrūs, giedri, kai grįžtama ne pasipuikuoti savo laimėjimais, bet jais pasidalinti.
D.I.: Aš pajutau norą grįžti į Lietuvą ir prisidėti savo darbu, ryšiais, galimybėmis prie operos populiarinimo tada, kai suvokiau, kad man nereikia nieko gyvenime įrodinėti nei sau, nei kitiems.
Būtent tada ateina poreikis perduoti savo patirtį jauniems ir gabiems, profesinis pasitikėjimas. Taip atsirado „bohemiečiai”.
Didžiausia dovana yra matyti, kaip auga šis jaunimas, kaip ištrūksta iš slogios praeities ir tampa spalvingo pasaulio žmonėmis.
Operoje dainuos skirtingų kartų solistai
„Eugenijus Oneginas” bus rodomas Vilniaus Kongresų rūmuose kovo 6, 10, 11 ir 12 d. Vėliau spektaklis grįš į sceną rudenį.
Onegino vaidmenį operoje kurs Diuseldorfo teatre (Vokietija) dirbantis L.Pautienius. Lenskį dainuos E.Montvidas, neseniai atlikęs šį vaidmenį Norvegijos nacionalinėje operoje. Tatjaną įkūnys A.Grigorian, šiuo metu dainuojanti Berlyno „Komische Oper”, Olgą – Londone gyvenanti L.Grodnikaitė.
„Eugenijuje Onegine” pirmą kartą į „bohemiečių” trupę įsilies dainininkės S.Stonytė ir I.Milkevičiūtė. Jos sutiko atlikti motinos Larinos ir auklės partijas.
D.Ibelhauptaitė jau trečią kartą per savo karjerą susiduria su viena populiariausių P.Čaikovskio operų.Ji statė „Eugenijų Oneginą” Didžiosios Britanijos teatre „Opera North”.
„Man šis kūrinys puikiai žinomas, todėl galiu drąsiau rizikuoti, netgi apversti siužetą aukštyn kojomis, kad spektaklis nebūtų muziejinis, suskambėtų šiuolaikiškai”, – sakė režisierė.