„Aš visada buvau lietuvių literatūros dalis. Kai emigravus,
Lietuvoje mane išbraukė, lietuvių išeivija mane priėmė į savo
glėbį“, - BNS sakė žymus rašytojas.
Gyvendamas užsienio valstybėje, jis tvirtino niekada negalvojęs
rašyti kita kalba negu lietuviškai.
„Aš išaugau su lietuvių kalba, ir ji yra mano gimtoji kalba.
Jeigu žydas rašo lietuviškai, jis - lietuvių rašytojas, taip kaip
lietuvis, jei rašytų žydiškai, būtų žydų rašytojas. Nuo to
niekur nepabėgsi, čia joks pasirinkimo klausimas“, - kalbėjo
I.Meras.
„(Svarbu - BNS) yra tai, kaip tu išaugai, su kokia kalba tu
išaugai, kuri kalba tau yra gimtoji, tavo mentaliteto dalis. Kalba
yra ne priemonė, ne instrumentas rašytojui, bet jo pasaulis. Taigi
čia neatskiriami dalykai, nepriklausomai nuo to, kur gyventum, kaip
gyventum ir kas su tavimi būtų“, - tvirtino laureatas.
Jis sakė tuos 40 metų, praleistus Izraelyje, palaikęs ryšius
ti su lietuvių rašytojais, ir su kitais kultūros atstovais. Pasak
rašytojo, jis yra labai dėkingas dėl to, kad Lietuvai atgavus
Nepriklausomybę, vėl pradėtas minėti jo vardas ir leisti jo
kūriniai.
„Mes visą laiką artimai bendravome su kolegomis, su
literatūrologais. Juk faktiškai tarybų valdžia mane ir mano
kūrybą buvo išbraukusi absoliučiai. Po to, kai Nepriklausomybė
buvo atkurta, ir kritikai, ir literatūrologai, ir leidėjai
užmirštą Icchoką Merą pradėjo grąžinti į Lietuvą, lietuvių
skaitytojui“, - tvirtino menininkas.
Rašytojas pasakojo, kad prieš Lietuvai atgaunant
Nepriklausomybę, kultūros atstovai džiaugėsi ateinančia laisvąja
rinka, tačiau jis tuomet įspėjęs, kad tokiomis sąlygomis dirbti
yra irgi labai sunku, o valstybės parama itin reikalinga.
„Kažkada, pirmą kartą po 17,5 metų, kai mane pakvietė į
Lietuvą, o tarybų valdžia dar buvo, bet jau merdėjo, visi
menininkai galvojo, kad bus gerai, kai bus laisva rinka. Aš jiems
aiškinau, kad nereikia taip jau džiaugtis ta laisva rinka, nes tai
nėra toks paprastas dalykas, kad kultūrą visada reikia remti.
Tarybų valdžia palaikė tą kultūrą su tam tikrais reikalavimais,
cenzūra, o nepriklausomoje Lietuvoje taip pat reikės ją remti tik,
ačiū Dievui, be tarybinių priedų“, - pasakojo Nacionalinės
premijos laureatas.
Jis pasakojo, kad Izraelyje rašytojų situacija yra panaši, kaip
ir Lietuvoje - vien iš kūrinių rašymo pragyventi gali vos keli
rašytojai.
I.Meras teigė labai apsidžiaugęs tuo, kad buvo apdovanotas
Nacionaline premija - aukščiausiu menininko įvertinimu Lietuvoje.
„Aš labai džiaugiausi, nes tai yra aukščiausias menininko
įvertinimas. Aš nežinojau, kad (leidykla - BNS) „Baltos lankos“
mane siūlys (...) Aš dėkingas tiek komisijai, tiek visiems
bičiuliams kritikams už tai, kad jie apie mane rašė ir grąžino
mano vardą į Lietuvą“, - sakė rašytojas.
I.Meras gimė 1934 metais Kelmėje. 1941 metų vasarą jo žydai
tėvai buvo sušaudyti. I.Merą užaugino žemaičių valstiečių
šeima. 1958 metais jis baigė Kauno politechnikos instituto
Elektromechanikos fakultetą, 1956 metais debiutavo spaudoje, 1972
metais emigravo į Izraelį.
1973 metais rašytojui skirta Izraelio prezidento Zalmano Šazaro
literatūrinė premija, tais pačiais metais - Tarptautinė atminimo,
pagarbos ir meistriškumo Holokausto literatūrinė premija. 1976
metais Vakaruose išleistas prieš tai leidykloje „Pergalė“
spausdintas I.Mero romanas „Striptizas“, gavęs tų pačių metų
Lietuvių rašytojų draugijos premiją už geriausią tų metų
grožinės literatūros knygą.
Jo kūriniai versti į estų, jidiš, rusų, ispanų, vokiečių,
prancūzų, latvių, vengrų, norvegų, gruzinų, lenkų, bulgarų,
čekų, hebrajų, tadžikų, anglų, danų, olandų, turkų kalbas.
Nacionalinę kultūros ir meno premiją Lietuvos premjeras Andrius
Kubiliui rašytojui įteikė pernai gruodį viešėdamas Izraelyje.
Lietuvoje iškilminga šių premijų teikimo ceremonija rengiama
Vasario 16-ąją.