Smagiam ir turiningam vartymui, įsižiūrėjimui, skaitymui skirtas neproginių nuotraukų, rimtų popierių bei juokingų raštelių rinkinys, žodžio kišenėje neieškančių Sližio bičiulių prisiminimai. Juose atsiskleidžia ne tik renesansiškai visapusiška menininko asmenybė, bet ir jo gyventas laikas.
Lrytas.lt skaitytojams pateikiame keletą dailėtyrininkės Ramutės Rachlevičiūtės sudarytos knygos („Tyto alba“, 2010) tekstų ištraukų.
Dailėtyrininkė Ramutė Rachlevičiūtė: „Tie, kurie tikisi pamatyti menininką šios knygos tekstuose, fotografijose taip, kaip įprasta mūsų žymių dailininkų albumuose – atsirėmusį į ąžuolą ar beržą, nelygu kūrybos stilistika, liks nuvilti. Čia nebus ir fariziejiško rimtumo mimikų, tuščiavidurio mąslumo – žiūrėjimo žvairakiuojant pro šalį (lyg nepastebint žiūrovo, o iš tikrųjų vis tikrinant jo reakcijas), sąmoningai dramatiško žvilgsnio. Raimundas Sližys ir tie, kurie jį mini prisiminimuose, žvelgia pasitikėdami, tiesiai ir ramiai skaitytojui į akis.“
Teatro ir kino dailininkas Galius Kličius: “Raimis labai juokingai parodijuodavo savo dėstytojos Sofijos Veiverytės eiseną. Šį triuką panaudojo ir mūsų spektakliuose. Pamenu, viename iš kursinių vakarų teoretikų spektaklyje vaidino Raimis su kareiviška uniforma ir dujokauke. Jis marširavo, atidavinėjo pagarbą, siūlė sau suvalgyti batoną... Gal ir tekstus sakė, bet per dujokaukę jų nesigirdėjo. Labai juokinga miniatiūra. Juokiausi iki ašarų.”
Simonas Sližys: “Pamenu, kai buvau trylikos metų ir gyvenau pas jį, namo parsivedžiau savo pirmąją draugę. Kaip tik pas tėvą virtuvėje vyko eilinis balius, o mes sėdėjome mažajame tėvo kambariuke ant lovos. Nepamenu, ko aš į virtuvę nuėjau, bet tėvas (jau įkalęs) mane sustabdė žvilgsniu ir paklausė: „O bum bum jau darėt?“
Tėvo humoro jausmas buvo nepakeičiamas, kartais net sukrečiantis. Žmonės, kurie jo nepažinojo, net įsižeisdavo!”
Tapytojas Mindaugas Skudutis: “Dėl jo išvaizdos draugai jį kartais nepiktai pavadindavo ,,mordoboicu“, nors jokio agresyvumo neturėjo, širdyje buvo švelnus. Jis sakydavo, kad niekad negalėtų suduoti žmogui per veidą. Ta proga galima prisiminti vieną epizodą, kai Sližys su Gražina Kliaugiene vieną naktį pasivaikščiodami ėjo per Užupį. Iš priekio artinosi grupė jaunimėlio. Raimundas, gal norėdamas pasirodyti drąsus, sako: „Žiūrėk, Gražina, koks platus to jaunuolio veidas.“ Žinoma, gavo į akį, bet pats atgal nedavė.”
Tapytojas Romanas Vilkauskas: “Tie, kurie gyveno Dailės instituto bendrabutyje P. Cvirkos (dabar J. Jasinskio) gatvėje, prisimena, jog kiemo gilumoje buvo namelis, kuriame daugiausia gyveno studentų šeimos. Ten buvo kambarys – šeimai per mažas, tad jame apsigyveno Raimis. Jis norėjo gyventi vienas – laisvas ir nepriklausomas. Taip tapome kaimynais. Jau buvau vedęs, auginom dukrelę Akvilę, tai Raimis retkarčiais užeidavo jos užkalbinti. Kreipdavosi jis į mane, nežinau kodėl, mažybiniu „Romukai“. Per atostogas Raimis intensyviai tapė. Aš ryte prie koridoriaus kriauklės (kitos nebuvo) prausiuosi, o Raimis, ant peties pasikabinęs etiudininką, nešinas nedidele drobe, „išeina į motyvą“.”
Tapytojas Henrikas Natalevičius: “Raimis pokštaudavo visur ir visada. Tačiau tie juokai negalėjo paslėpti jo širdies gerumo ir draugiškumo. Tai buvo tikras žmogus. Gera buvo su juo kalbėtis, bendrauti nedidelėje kompanijoje ar vienu du, akis į akį, kai jam nereikėdavo pasirodyti, vaidinti. Jis niekad neįžeisdavo, nepažemindavo. Buvo jautrus, patariantis, netgi globėjiškas. Atsimenu jo dirbtuvę Užupyje, sename name. Užeidavau ir su Mindaugu, ir vienas. Aplinka ten buvo tokia paslaptinga – mažos patalpos, drėgnos, aptrupėjusios sienos. Kurį laiką jis ten ir gyveno. Jokių patogumų, niūru, tamsu. Tačiau tik ne su Raimiu – jis spinduliavo gerą nuotaiką.”
Fotomenininkas Algirdas Šeškus: “Kai Tõnu mirė, Raimundas labai bijojo, sėdėjo toks didelis ir susigūžęs savo sklepe. Jis savo dirbtuvę sklepu vadino.
– Aš čia būsiu, – sakė, kai jau reikėjo važiuoti Tõnu palydėti.
Galų gale vis dėlto pavyko jį įkalbėti. Sakiau: „Pabūsi kur nors šalia, nebūtinai gi arti bruktis.“
Nuvažiavom. Ilgai jis stovėjo, tik pro duris įlindęs. Po kurio laiko įsidrąsino ir, kai pasirodė, kad karstas Tõnu per mažas, Raimundas užgulęs visu savo nemenku kūnu spaudė karsto dangtį, kol Tõnu užkalėm vinimis.”
Muzikantas, dailininkas Vladimiras Tarasovas: „Vladimirai, tu turi pinigų? – kartą paklausė manęs Raimis. – Na, labai reikia.“ Raimis niekada nieko neprašė ir, kiek žinau, neprašė paskolinti nė vieno draugo. O jei jau prašė, buvo aišku, kad jam tai gyvybiškai svarbu. Aš su savimi turėjau tik 19 rublių, juos tuoj pat jam ir atidaviau. „Vladimirai, na ačiū tau. Nori, aš tau paveikslą padovanosiu?“ Jis jautėsi skolingas. „Raimi, baik, – atsakiau aš. – Grąžinsi, kai pinigų bus.“ Kai jau įlipau į mašiną važiuoti namo, jis išėjo nešinas paveikslu, kurio kitoje pusėje užrašė: „Kaina 19 rub. Vladimirui Tarasovui.“ „Vladimirai, ši kaina tik tau, – tarė jis. – Savikaina.“
Dailininkė, rašytoja Paulina Eglė Pukytė: „Per vienas Kalėdas apsilankėme pas vieną žymų meno pasaulio atstovą apsitaisę karnavaliniais kostiumais: Raimundas pasipuošė nuskalbtais apatiniais marškiniais, aš po tada madingais šortais apsimoviau jo šviesiai melsvas ilgas apatines kelnes. Užstalėje susėdę garbūs svečiai tuomet maloniai, kad ir šaltokai, su mumis kalbėjosi, tačiau po kelių dienų per kažkokius kitus pažįstamus mus pasiekė paskalos, girdi, Sližys svečiuose „išdarinėjęs striptizą“, „nepadoriai atrodęs“ ir panašiai. Per kitų metų Kalėdas Raimis dėvėjo tuos pačius nuskalbtus apatinius marškinius, tik prie nugaros dar prisisegė fėjos sparnus. Raimundas nemėgo pompos, „fasado laikymo“, „falšyvų“, primityvių žmonių, bet – paradoksas – tokiems peršantis į draugus dažnai nesugebėdavo jų atpažinti.“
Dailininkas Rimvydas Kepežinskas: “Pamenu, prieš Kalėdas grįžom iš Palangos, aš išvažiavau pirkt maisto, jis liko ruošt puotos. Grįžtu ir randu Raimį pasiraitojusį kelnes, basą vandens klane su medžiokliniu šautuvu. Pasirodo, tvarkė ginklą ir iššovė į radiatorių. Po to tai buvo įvardyta: Raimis nušovė prabėgantį radiatorių.”
Tapytojas Ričardas Filistovičius:
– važinėdami motociklu, prie vairo sėdėdavo mažas Mindaugas Skudutis, o galinėje sėdynėje – didelis Sližys,
– laisvai galėjo palikti neužrakintą dirbtuvę,
– penktadienis – svečių priėmimo diena,
– kolekcionavo senus radijo imtuvus (mačiau gal desėtką),
– lentynoje stovėjo miniatiūrinis aparatas, gaminantis samanę,
– vienas pirmųjų pradėjo nešioti auksinį auskarą ausyje.”
Tapytoja Jūratė Mykolaitytė: “Jis mėgo ką nors dovanoti. Turiu jo dovanotą didelį sidabrinį šaukštą, marmurinį kočėlą („žinai, Jūratyt, kieno aš pusėj“). Pardavė mums valandas mušantį laikrodį. Kiekvienąkart atėjęs klausdavo: „O iš kur gavot tą gražų laikrodį?“ – „Galėtum padovanot mums kokį paveikslą“, – kažkaip pasakė Klaudas. „Aptempk porėmį, nupaišysiu“, – atsakė Raimis. Aptempė 1 x 1 m. Ir kabo dabar pas mus – „Skrybėlaitė“. Kai daviau tą paveikslą į parodą, skirtą Raimiui atminti, kitoj pusėj pamačiau užrašą pieštuku: „Izvergui Klaudui – Sližys.“
Stomatologas Mykolas Ignatavičius: “Raimis mėgo visur daryti tvarką, tik kartais jo tvarkos supratimas būdavo įdomus. Kartą, eidamas prie savo mašinos tvarkyti parūdijusių vietų, jis pastebėjo rūdis ant M. I. automobilio bagažinės vyrių. Ilgai negalvodamas, Raimis sutepė vyrius rūdžių rišikliu.
Vyrius teko pakeisti. Raimio keisti nebuvo prasmės.”
Tapytojas Algis Griškevičius: “Pats būdamas puikus menininkas, man Raimis buvo ir nepakartojamas modelis. Kai pradėjau fotografuoti, jiedu su Mykolu buvo nepakeičiami daugelio mano fotografijų personažai.
Kad ir kokią nesąmonę sugalvodavau, Raimis besąlygiškai priimdavo žaidimo taisykles ir nė karto nėra atsisakęs sudalyvauti mano fotosesijoje, kurios kartais pareikalaudavo ir nemažų fizinių pastangų, jau nekalbant apie tai, kad beveik visose jam tekdavo pozuoti nuogam. Nesu tikras, ar dar atsirastų Dailės akademijoje nors vienas docentas, kuris sutiktų tai daryti.
Kompozitorė Onutė Narbutaitė: “Kartą užėjusi radau Raimį ruošiant maistą – dailiais gabaliukais pjaustė mėsytę, svogūnus, morkas. Darė tai ramiai, su malonumu ir pasiskonėjimu. Turbūt taip ir tapė? Jaučiau jame ramybę ir tikrumą. Atrodė, kad gyveno labai natūraliai, pagal prigimtį, neskirstydamas reikalų į profesinius, hobį ir būtinas prievoles. Vientisas gyvenimas su daugybe galimybių. Nežinau, kaip buvo iš tikrųjų, bet nelabai įsivaizduočiau jo, tarkim, pasyviai stebinčio svetimus gyvenimus televizoriaus ekrane. Jis pats gyveno.”
Kostiumo dizainerė Renata Maldutienė: “Mes visos buvome jį lengvai įsimylėjusios. Raimis neapčiuopiamais siūlais gebėjo palaikyti tokią moterų būseną – spėju, ne tik Kostiumo dizaino katedroje. Ar jis tas galias naudojo sąmoningai – kas ten žino? Žodeliai, juokeliai, pastabėlės... na, ir ne paslaptis – toliau kelias į moterų širdis ėjo per skrandį. Supratau, kad liūto dalis tekdavo Raimio svarbiausioms moterims, o mes jau gaudavom „likučius“, bet kokie tai buvo likučiai...”
Ramunė Šuščevičiūtė: “Velnioniškai pasiilgau daugelio dalykų, mielasis. Pameni slankų medžiokles Labanore? O kaip jos skrido, vargšelės, tiesiai į Tavo šūvius. Naivuolės, nė pagalvot negalėjo, kad ne šiaip prie to griovio stoviu – aš jas, nabagėles, stebėjau ir Tau ženklus siunčiau. O paskui – prabangi vakarienė iš kelių mažų slankų kūnelių, folijoj su prieskoniais ištroškintų. Et, koks dar vyras sumedžios man slanką, o dar ir pagamins...”
Skulptorius Vladas Urbanavičius: “Dažnai eidavau Užupio gatve į viršų. Jei Raimundo pusrūsis būdavo užrakintas, kildavau dar aukščiau – pas Mindaugą Skudutį. Gerdamas arbatą akies krašteliu žiūrėdavau, kokį naują paveikslą Mindaugas nutapė. Grįždamas jau rasdavau Raimį. Iš jo dirbtuvės greitai neištrūkdavau. Iš jo gaudavau visokiausių medžiagų darbams užbaigti. Jo dosnumas kartais net glumindavo. Užtekdavo kuo nors susidomėti, tuoj pat gaudavau įsakmų leidimą daiktą neštis namo. Šitaip per eilinį neatsargumą dovanų gavau dar vieną tapybos darbą iš „kirmėlių“ serijos.”
Dailėtyrininkas Algimantas Patašius: “Raimio veidas tartum neturėjo mimikos. Nemačiau jo kvatojantis iki ašarų, išsižiojus, visa gerkle arba piktai susiraukus žaibuojant akimis, arba paniekinamai perkreipus burną. Būdavo, jis išvedžioja kokią keistą mintį ir iš jo monumentaliai ramaus kaip akmeninių Abu Simbelo statulų veido nesuprasi, ar jis kalba rimtai, ar viduje kreta iš juoko.
Apskritai jūroje nebuvo nei laiko, nei intereso diskutuoti apie nutolusius dalykus – meną, kultūrą, politiką, nors visi buvom politiškai angažuoti (tiesa, buvom vienoj stovykloj). Gyvenom daugiau čia ir dabar – tuo, kas aplink laive ir iki horizonto, kas danguje ir ore, ką reikia daryti tuoj pat, kas ant stalo ir dubenėlyje... Raimis ypač pastaruoju klausimu buvo didelis autoritetas.
...Po anos kelionės, kiek žinau, Raimis daugiau niekad nebeįlipo į jachtą. Galbūt kažkas, kas žinojo jo likimą, jam pašnibždėjo: tau gana. Dabar tegu buriuoja kiti, palik jiems tai. Tavo laikas trumpas, daryk tai, ko niekas vietoj tavęs nepadarys, tik tu vienintelis.”