Berlyno kino festivalyje rodytas lietuviškas filmas „Barzakh“ - apie būtį tarp gyvenimo ir mirties (nuotraukos)

M.Kvederavičius kino dokumentininku tapo atsitiktinai. Kultūrinės antropologijos specialistas, Kembridžo universitete rašantis mokslinį darbą apie konfliktų zonas, 2006-aisiais išvyko į Šiaurės Kaukazą atlikti tyrimo apie kankinimus, žmonių dingimą be žinios.

Patekęs į šalį, kurioje žmonės kasdien balansuoja tarp gyvenimo ir mirties, išvydęs jų akis, išklausęs daugybę sukrečiamų istorijų, tyrėjas pajuto poreikį prabilti kita kalba, nei yra įpratęs. Taip jo rankose atsirado kino kamera.

- Pirmasis postūmis kurti filmą buvo pokalbiai su kolegomis iš Čečėnijos apie sapnus. Viena didžiausių karo nusiaubtos šalies gyventojų tragedijų - dingę be žinios artimieji. Žinoti, kad tau brangus žmogus žuvęs, - tai viena. Nežinoti, kur jis, kas jam atsitiko, o gal ir dabar vyksta, - visai kitokia būsena, kur kas baisesnė už pirmąją.

Dingusieji Čečėnijoje grįžta retai, bet jie sapnuojasi. Ir keisčiausia, kad kartais sapnai atitinka tikrovę. Štai žmogus susapnuoja kalėjimą ar kitą vietą, kur yra jo artimieji, nuvyksta ten ir pasirodo, kad išties jie ten buvo, bet dabar nebėra - išvežti kitur, gal kankinami, gal nebegyvi. O gal jų ten ir nebuvo - kas žino.

Viskas susimaišę, susipynę, sapnas atrodo kaip tikrovė, tikrovė - kaip sapnas. Man pasidarė smalsu: kaip mes sapnuojame, jeigu tai tikrovė? Noras nufilmuoti sapną ir buvo pirmasis žingsnis šio filmo link.

Vėliau atsirado bendraminčių, kurie šią idėją palaikė, o ir pats sumanymas įgavo konkretesnius kontūrus. Pagyvenęs Šiaurės Kaukaze, daugmaž pažinęs tenykštę kasdienybę, panorau pažvelgti, kas slypi už fasado. Juolab kad iš žmonių veidų ir jausmų buvo galima suprasti, kad kažkas negerai.

- Smurto kiekvieną dieną nematydavau, kankinimų - taip pat, bet mačiau žvilgsnius žmonių, kurie buvo kankinami ir kurių akyse liko tai, ką jie patyrė.

Girdėjau nuotrupas pokalbių, kurie greičiau priminė murmesius prisidengus ranka burną, kad niekas neišgirstų, nepamatytų.

2009-aisiais buvo pagrobta ir nužudyta žmogaus teisių gynėja Natalija Estemirova, viešinusi faktus apie valdžios nusikaltimus Čečėnijoje, žmonių grobimus ir žudymus be teismo nuosprendžio. Po jos žūties šalis atsidūrė tarsi visiškoje emocinėje duobėje - iš žmonių buvo atimta paskutinė viltis.

Mano kolega Ahmedas Gisajevas, su kuriuo Natalija tyrė bylas ir kuriam taip pat grėsė pavojus būti pagrobtam, kartą ištarė: „Mantai, ar matai, oras krauju persismelkęs“. Žinoma, tai metafora, bet aš tarsi turėjau matyti tokį vaizdą ir užfiksuoti savo filme.

Jei reikėtų vienu žodžiu apibūdinti Čečėnijoje patiriamą jausmą, sakyčiau - tuštuma. Tuštuma, liekanti atėmus viltį.

- Tai sufijų (sufizmas - Čečėnijoje vyraujanti islamo tradicija - Red.) sąvoka, reiškianti ribą tarp dviejų pasaulių, nematomą liniją, skiriančią šviesą ir šešėlį, erdvę tarp gyvenimo ir mirties. Sufijų supratimu, sapnuodami patenkame į tą erdvę ir joje suvokiame dalykus, kurių nepajėgiame suvokti tikrovėje.

Ši sąvoka tapo mano filmo tiek dramaturginiu, tiek emociniu raktu. Ji padėjo papsakoti apie šalį, kurioje karas pasibaigė, bet taika dar neprasidėjo, atskleisti būseną žmonių, tarsi kybančių tarp dviejų polių - gyvenimo ir mirties.

Tai puikiai iliustruoja vieno mano draugo ir Natalijos kolegos teisininko likimas. Prieš kelerius metus jį taip pat turėjo nužudyti ir apie tai įspėjo. Jis nepaisė įspėjimo, liko Grozne, tačiau pakeitė veiklą - ėmė prekiauti statybinėmis medžiagomis.

Dabar į jo parduotuvėlę kartkartėmis užeina kariai ar civiliais drabužiais vilkintys ginkluoti žmonės, pasižvalgo, nieko neperka ir išeina, bet jų žinutė aiški - tavęs nepamiršome, bomba tiksi ir bet kada gali sprogti.

- Iki 2009-ųjų Čečėnija buvo paskelbta antiteroristinės operacijos zona. Bet kuris užsienio pilietis, norintis patekti į šalį, turėdavo gauti leidimą, nurodyti, kur vyks, su kuo susitiks, jį lydėdavo ginkluota palyda. Apie kokio nors filmo kūrimą negalėjo būti nė kalbos.

Bet aš gyvenau kaimyninėje Ingušijoje, ir ten atsirado žmonių, kurie sugebėdavo mane įvežti į Čečėniją. Čia irgi pavykdavo išvengti susidūrimų, nes mane supo ir saugojo būrys žmonių. Dar neišėjęs iš namų Grozne žinodavau, kur koks kareivių dalinys atvažiavo, kur pastatė postus.

Be to, mano išvaizda padėjo nekristi į akis. Jau po pusmečio manęs gatvėje net rušiškai nekalbindavo - jeigu kreipdavosi, tai vietos kalba.

Kelis kartus buvau sulaikytas ir apieškotas. Nesinešiojau jokių dokumentų, bet turėjau savo legendą - esu iš tokio ir tokio kaimo, pažįstu tuos ir anuos žmones. Kai kuriose situacijose tai padėdavo.

- Kartą važiavome filmuoti kankinimų kalėjimo ir tuo metu buvo paskelbta specialioji operacija: tikrinamos visos mašinos, žmonės. Mane suėmė, įkalino, pradėjo tardymą. Didžiausias pavojus, kuris grėsė, - būti apkaltintam šnipinėjimu arba pagalba sukilėliams. O kad žmogus gali bet ką prisipažinti po dienos kitos kankinimų, - visi žinome.

Išsipainioti padėjo draugai. Ten tos pačios šeimos vienas narys gali būti sukilėlis, kitas - areštinės viršininkas. Taip vieni per kitus jie susisiekė su aukštu kalėjimo pareigūnu, kuris padėjo mane išlaisvinti. Tardytojams buvo pasakyta: „Jis turi „stogą“.

Įdomiausia, kad aš jau kuris laikas rinkau medžiagą apie šio pareigūno ir jo tarnybos vykdomus kankinimus.

- Bijau. Baimė - tam tikras savisaugos mechanizmas. Bet kai ji suvokta, nėra sudėtinga su ja gyventi.

- Dėl rodymo Rusijoje deriname, o Čečėnijoje filmas negali būti parodytas vien dėl 30 sekundžių epizodo.

- Tam reikia pamatyti filmą. Lietuvoje jis turėtų būti parodytas per „Kino pavasarį“.

* M. Kvedaravičius gimė 1976 m. Biržuose. Vilniaus universitete įgijo bakalauro išsilavinimą, kultūrinės antropologijos magistro laipsnis suteiktas Oksfordo universitete (Didžioji Britanija).

* Dabar Kembridžo universitete (Didžioji Britanija) rengia daktaro disertaciją bei monografiją apie valstybės galią ir skausmą.

* 2003-2005 m. dėstė religijos, teisės ir politikos teoriją Niujorke (JAV). Nuo 2006-ųjų vykdė tyrimą apie žmonių kankinimus ir dingimus Šiaurės Kaukaze.

* M.Kvederavičiaus pomėgis - nardymas. Jis yra vienas povandeninės archeologijos pradininkų Lietuvoje.

* Debiutinį M.Kvedaravičiaus filmą „Barzakh“ prodiusavo pasaulinio garso suomių kino režisierius Aki Kaurismaki ir jo prodiuserinė kompanija „Sputnik Oy“.

* Berlyno kino festivaliui „Barzakh“ buvo atrinktas autoritetingos kino kritikų komisijos ir nurungė kelis tūkstančius kitų pasaulio režisierių darbų.

* Filmas jau spėjo sulaukti pasisekimo Suomijoje - jis atidarė didžiausią Šiaurės šalių dokumentinių filmų festivalį „DocPoints Helsinki“.