Tai du esė rinkinius „Kitas pasaulis“ ir „Privati teritorija“
išleidęs palangiškis rašytojas laiko vienu iš svarbiausių šio
žanro kūrėjų nuopelnų.
„Lietuviškoji eseistikos mokykla - tokia nepanaši į
rusiškąją, lenkiškąją ar angliškąją - tikrai egzistuoja, ji,
mano galva, atliko titanišką darbą - reabilitavo privatumą ir
intymumą, kurie sovietmečio raštijoje buvo beveik
neįsivaizduojami“, - sakė menininkas.
„Daugelis eseizmo strategijų persikrausto į prozą, kaip ir
patys eseistai - turiu omeny Giedrą Radvilavičiūtę, Kęstutį
Navaką ir kitus. Taip atgimsta „mažieji žanrai“, kurie nuolatinių
gyvenimo įtampų nualintiems skaitytojams virsta tiesiog dvasios
atgaivos oazėmis“, - teigė jis.
Už žaismingos ir ironiškos eseistikos būtį pasaulyje, už
sakinio eleganciją Nacionaline premija apdovanoto R.Rastausko
nuomone, ši premija reiškia visų Nepriklausomybės metų eseistų
įvertinimą.
„Svarūs apdovanojimai gali virsti vėju burėse, o gali ir
svarmenimis ant kojų, rašytojo atveju - rankų. Tad išmintingiausia
būtų jų tiesiog nepastebėti. Kita vertus, premiją priimu ir kaip
visos pastarųjų dviejų dešimtmečių lietuvių eseistikos
įvertinimą“, - kalbėjo rašytojas.
Savo svarbiausiu darbu jis laiko esė rinktinę „Kitas pasaulis“
ir dar niekieno nepastatytą pjesę „Bermudų trikampis“.
Eilėraščių rinkinius „Albumas“, „Tinginio raudos“, „Aktorius
pasitraukia“, „Metimas“ išleidęs autorius, paklaustas apie
eilėraščio reikšmę šiandien, sako, kad „tikroji poezija visada
yra saujelės absoliučia literatūrine klausa pasižyminčiųjų
garbės reikalas“.
Visos lietuvių literatūros kontekste R.Rastauskas įdomiausiais
autoriais įvardijo kolegas rašytojus Aidą Marčėną, Kęstutį
Navaką, Herkų Kunčių, Marių Ivaškevičių.
„Kartais eretiškai pagalvoju, kad lietuvių literatūrą su labai
retomis išimtimis (M.Ivaškevičius, H.Kunčius, A.Marčėnas,
K.Navakas) kuria mėgėjai laisvu nuo kitų užsiėmimų laiku. Štai
tos išimtys, ko gero, ir būtų įdomiausios. Tačiau abejoju, ar
bibliotekų statistika patvirtintų mano nuomonę“, - svarstė jis.
Rašytojas sutinka, kad Lietuvoje literatūros kūrėjams ir jos
sklaidai skiriama nepakankamai dėmesio, palyginti su klestinčiomis
šalimis, tokiomis kaip Vokietija ar Skandinavija.
„Prisiminus, kaip gyveno R.Gavelis, J.Kunčinas ar
G.Beresnevičius, apima klaikus įniršis. Tačiau pažvelgus į
knygynų lentynas ar leidyklų suvestines, kartais sukirba
„piromaniškas“ noras tam tikrą tos produkcijos dalį paleisti
plėnimis“, - teigė jis.
Be literatūros ir dramaturgijos, taip pat šiuolaikinį
tarpdisciplininį meną kuriantis R.Rastauskas sako, kad ši veikla
jam ne mažiau svarbi.
„Skaitymo performansai, kuriems nūnai skiriu nemažai jėgų, man
ne mažiau svarbūs nei rašytiniai tekstai. Čia raktinis žodis -
paveikumas. Kaip paveikti suvokėją sykiu išliekant santūriam ir
mąsliam? Štai užduotis! Nors ir nemėgstu daugybės smurto ar
beprotybės apraiškų mene, bet kai kuriuos savo sveikata ar net
gyvybe rizikuojančius kūrėjus visada gerbiau ir vertinau. Ir ne tik
už drąsą“, - tvirtina kūrėjas.
1954 metais gimęs R.Rastauskas turi filologo išsilavinimą, yra
Klaipėdos universiteto (KU) docentas.
Jis iki šiol apdovanotas Kultūros ministerijos premija už
aktualiausius ir ryškiausius publicistinius kūrinius kultūros
temomis, Prezidento atminimo ženklu už asmeninį indėlį plėtojant
Lietuvos transatlantinius ryšius bei Lietuvos pakvietimo į NATO
proga, I.Simonaitytės premija, Lietuvos literatūros ir tautosakos
instituto premija už kūrybiškiausią metų knygą, Kultūros
ministerijos stipendija, KLASCO premija už meninę veiklą.
Nacionalinės kultūros ir meno premijos bus įteiktos vasario
16-ąją Prezidentūroje.