Sostinės Nacionalinėje dailės galerijoje penktadienį atidarytą parodą „Zoo fotografija. Kaunas. Paskutinis sovietmečio dešimtmetis” menotyrininkai vadina sensacija. Ji privertė prabilti apie būtinybę perdėlioti XX a. antrosios pusės lietuvių fotografijos akcentus.
Parodoje pristatomi garsių fotomenininkų Arūno Kulikausko, Sauliaus Paukščio, Giedriaus Liago ankstyvieji darbai ir mažiau žinomų šviesaus atminimo kūrėjų Gintauto Stulgaičio bei Visvaldo Dragūno kūryba.
Pasak vienos šios parodos kuratorių Margaritos Matulytės, šie menininkai jau tuomet naudojo visai naują fotografijos kalbą, išreiškiančią jų postmodernią pasaulėjautą.
Norėjo pakišti mintelę
Ši fotografinė sensacija – gana kukli ir iš pirmo žvilgsnio net neišvaizdi. Kiek paspalvintos fotografijos, kasdieniai vaizdeliai, kurie gali nuvilti šios meninės kalbos nesuprantantį ar nemėgstantį žiūrovą.
„Ši paroda įrodo, kad negalima pasitikėti kolektyvine atmintimi. Jau pernai šioje galerijoje pristatėme Algirdą Šeškų, kuris buvo tarsi išstumtas iš kultūros lauko, nors yra aktyviai kuriantis žmogus.
Mes visai nežinojome ir dabar pristatomo Kauno avangardo. Buvo vos keli pavieniai vardai. Pavyzdžiui, buvo žinomi G.Stulgaičio natiurmortai. Bet ir juos sunku įvertinti nesuvokus, kokią vietą jis užima mūsų fotografijos kontekste”, – kalbėjo M.Matulytė.
Stebuklingas instrumentas
Rengdama parodą antroji jos kuratorė Ieva Mazūraitė-Novickienė pastebėjo, kad tų fotografijų meninę ir istorinę vertę suvokiantys žmonės negali patikėti, jog po 20 metų galima atrasti tokių unikalių dalykų.
Kauno jaunuosius fotografus anuomet subūrė A.Kulikauskas. Iš JAV į parodos atidarymą atvykęs menininkas prisiminė, kad viskas prasidėjo, kai jis, Vilniaus dailės institute (dabar Dailės akademija) baigęs dizaino studijas, grįžo į gimtąjį Kauną.
„Mano jaunomis akimis žiūrint, Lietuvos fotografija tuo metu buvo visiškai neįdomi, nuobodi ir vienoda. Todėl pradėjau ieškoti. Juk fotografija yra stebuklingas instrumentas”, – sakė menininkas.
Neilgai trukus jis subūrė jaunus ir savitai mąstančius fotografus.
Parodoje pristatomas penketukas – tik šio sambūrio branduolys. Iš viso jų buvo apie penkiolika.
Pogrindinis Kauno gyvenimas
Žinomas fotografas S.Paukštys prisipažino, kad į tą fotografų terpę jis pakliuvo dar būdamas visai žalias studentas, ką tik išsisukęs nuo tarnybos sovietinėje kariuomenėje.
„Kaip kempinė viską iš aplinkos gėriau, gėriau ir kažkaip man pavyko prisigerti.
Todėl mano kūryba netapo panaši nei į Romualdo Požerskio, nei į kitų fotografų darbus”, – šypsojosi S.Paukštys.
G.Liagas prisipažino, kad jam daugiausia įtakos darė kinas. Sovietmečiu Kaune buvo „Santakos” kino teatras, kuriame buvo rodomos Andrejaus Tarkovskio juostos ir kiti įdomesni filmai.
Į bažnyčioje įrengtą kino teatrą visi ėjo kaip į meno šventovę. Pasak fotografo, ten susitikdavai reikiamus žmones ir pamatydavai tikrai gero meninio lygio filmų.
Fotomenininkus praminė plėšriaisiais
Sostinėje atidaryta paroda pavadinta „Zoo fotografija”. Tai užuomina ir į Kauno zoologijos sode netoli plėšrūnų sekcijos buvusią G.Stulgaičio fotolaboratoriją, kur dažnai rinkdavosi parodos dalyviai.
Parodos pavadinimu taip pat norėta priminti, kaip anuomet jautėsi į Fotografijos meno draugiją priimti, tačiau vyresniųjų kolegų nesuprasti, kritikuojami ar tiesiog ignoruojami kūrėjai. Tarsi narve.
„V.Dragūnas mus praminė plėšriųjų sekcija. Mat aš buvau gana radikalus ir atėjęs į draugijos suvažiavimus aršiai kibdavau A.Macijauskui į kinkas su savo pasiūlymais. Nors jie mūsų nesmaugė, bet iki pat Sąjūdžio laikų dusino, nedavė oro”, – prisiminė A.Kulikauskas.