Pradedant pirmąja, kompozitoriaus trečioji, ketvirtoji ir aštuntoji simfonijos, būdamos, dirigento žodžiais, simfoninio orkestro enciklopedija, kurioje kiekvienam instrumentui paskirta viskas nuo A iki Z, tapdavo kolektyvo subrendimo gairėmis, tarsi riboženkliais, žyminčiais ne tik pasiektą naują brandos pakopą, bet ir nueitą darbo bei kūrybos dešimtmetį.
Pirmąkart Lietuvoje ši simfonija nuskambėjo įkopus į 20-ąjį sezoną nuo to laiko, kai jaunas legendinio Ilja Musino dirigavimo klasės studentas ministro Juozo Banaičio kvietimu ryžosi imtis vadovo pareigų ir į pasaulinio meistriškumo aukštumas išvesti Balio Dvariono įkurtą simfoninį orkestrą. Šį kūrybinį ir pedagoginį darbą su orkestrantais ir dirigentais J. Domarkas dirba daugiau nei 45 metus, tuo pats įkandin mokytojo tapdamas gyva legenda.
Trečiąją simfoniją, diriguojant maestro Domarkui, atliko LNSO (solo partijas griežė smuikų koncertmeisteris Algimantas Peseckas, trombonininkas Rimantas Valančius, pašto ragą, paskolintą Medžiotojų draugijos, pūtė Igoris Kramarevas), mecosopranas Laima Jonutytė, merginų choras „Liepaitės“ (vadovė Jolita Vaitkevičienė) bei berniukų ir jaunuolių choras „Ąžuoliukas“ (meno vadovas ir vyr. dirigentas Vytautas Miškinis).
Išmokti, subrandinti ir pateikti šią milžiniškos apimties muzikinę partitūrą iš tiesų yra ne ką lengviau, nei mintinai iškalti ir padeklamuoti kokią nors tūkstančio puslapių enciklopediją. Tačiau atlikti ją taip, kad niekas nepastebėtų įdėto triūso, o vien gėrėtųsi plačia muzikinių vaizdų panorama, yra uždavinys, kurio imasi ne kiekvienas.
Pačiam maestro tai, regis, niekada nebuvo problema, nes Leningrado konservatorijoje kartu su virtuozine technika jis greitai perėmė klasiškas dirigavimo tradicijas, o įgimtas maštabiško mąstymo ir didelių apimčių ar sudėčių valdymo talentas įgalino jį net visko mačiusią Rusijos publiką stebinti puošniomis ir didingomis oratorijų, mišių, kantatų ir simfonijų programomis. Grįžęs į Lietuvą, atkaklaus triūso dėka J. Domarkas parengė ir išugdė Mahlerį, Igorį Stravinskį ir Johną Adamsą pajėgiantį pagriežti šimtinį muzikantų kolektyvą.
Kad Mahlerio ir J. Domarko vidiniai pasauliai susisiekia ir dirigentui intuityviai pavyksta pagauti kompozitoriaus idėjas, rodo ir vieno, ir kito polinkis į kūrybinės fantazijos programiškumą (arba į „programavimą“), tiesa, nedeklaratyvų. Šešioms dalims Mahleris suteikė pavadinimus, pagal kuriuos jam savo pasakojimus pasakoja lauko gėlės, girių žvėrys, žmogus, angelai ir meilė, bet vėliau jų atsisakė. Pirmoji dalis buvo pavadinta „Panas bunda.
Ateina vasara“. Ji trunka pusvalandį, todėl yra atliekama pirmoje koncerto dalyje, likusios – antrojoje. Mahleris savo simfonines garsų fantazijas grindžia liaudies poezijos rinkiniu „Stebuklingojo berniuko ragas“, o profesorius prieš imdamasis naujos partitūros visada visapusiškai išstudijuoja jos sukūrimo laikmetį ir stilių, ją inspiravusius tekstus ir artefaktus. Susipažinęs su vokiečių romantikų literatūros aktualija (šio įtakingo rinkinio tekstams muziką kūrė taip pat Weberis, Brahmsas, Mendelssohnas, Schumannas), J. Domarkas teisingai perskaitė ir Mahlerio muzikinį tekstą, kuris virto aiškiu muzikiniu vaizdu. Pradėjęs austi tą vidumi išvystą vaizdą, jis ne iškarto, bet pamažu, kaip geras dramaturgas ir diplomatas, išskleidė kompleksinę muzikinę viziją, sudarytą iš atpažįstamų intonacinių motyvų, gurmaniškos instrumentuotės ir savito faktūrinio medžiagos plėtojimo, tikrovės ir pasakos sandūrio.
Nelyginant postmodernus demiurgas – kino operatorius – Mahleris toli objektyve fokusuojamą vaizdą artina iki plataus visą ekraną užimančio kadro: I dalies išoriško gyvenimo fragmentai, kuriuos simbolizuoja skverų muzikos (pučiamųjų orkestrų) atgarsiai, kone groteskiškai kampuoti karingumo ir pasaulietiško šokio motyvai (šie II, III dalyse) tolydžio virsta subjektyviomis religinėmis išpažintimis ir filosofiniais apmąstymais, vykstančiais žmogaus sieloje ir gamtos prieglobstin panirusioje vienatvėje, o pastarąsias išreiškia finale plačiais sparnais emocingai išsiskleidžianti lyrika. Šią evoliuciją, kurios apogėjų galima sulyginti su žemės plutos slinktimi ar naujos planetos pasirodymu Hablio teleskopo akyje, J. Domarkas išplėtojo jam būdingu majestotišku ir santūriu dirigavimo stiliumi.
Trečiosios simfonijos atlikimas eksponavo visą dirigentui būdingų savybių skalę nuo ištvermės ir savitvardos, valios ir įtaigos iki vyriškojo ir moteriškojo pradų pusiausvyros, kuri pasireiškia kaip dinamiškai išvystyta ir logiška kūrinio architektonika, užpildyta žmogaus dvasios spektrą simbolizuojančiomis estetinėmis emocijomis. Šiltas L. Jonutytės mecosopranas, krištoliniai jungtinio vaikų choro balsai ir korneto grojama ilgesinga, kviečianti melodija priartino Mahlerį prie mūsų, o J. Domarko vidinis imperatyvas padarė jį mums intymiai artimą – savą.
LNSO atsiskleidė kaip paslankus ir paklusnus maestro mostams instrumentas ir sykiu jo bendraautorius, lygiai kaip kad dirigentas yra kompozitoriaus bendraautorius. Trys dalyviai – orkestras, dirigentas ir kompozitorius – kūrinį apjungė į tobulą statinį – muzikinę piramidę, kurios viršūnėje susikryžiavo kūrėjo, atlikėjų ir klausytojų žvilgsniai, nukreipti į muzikos prasmę, amžinybę ir žmogaus vietą pasaulyje. Nuo simfonijos pabaigos kulminacijos klausytojas, lėtai ir ramiai (Langsam. Ruhevoll) pasiekęs aukštai plytintį garsovaizdžio plokščiakalnį, galėjo žvelgti žemyn į salės sietynus...
Mahlerio trečioji parodė, kad dvasinei brandai ir jos sklaidai amžiaus ribų nėra. Ypač, kai kone pusės amžiaus įdirbis leidžia pereiti į antrąjį, o gal ir trečiąjį kvėpavimą. „Sunku būna, – pajuokavo kadaise maestro J. Domarkas, – tik pirmus keturiasdešimt metų“.