52 metų S.Clarke’as viešės ateinantį ketvirtadienį prasidėsiančioje Vilniaus knygų mugėje.
Joje garsusis žurnalistas ir rašytojas pristatys daugelyje šalių, taip pat ir Lietuvoje populiarius savo romanus „Vieneri metai mėšle”, „Tikras mėšlas”, „Įklimpęs į mėšlą”, „Įklimpus į mėšlą skambinti M” (išleido „Baltos lankos”).
– Lietuvoje lankysitės pirmąkart? Kaip įsivaizduojate mūsų šalį? Tikiuosi, ne blogiau negu Prancūziją? – paklausiau S.Clarke’o.
– Atvykstu pirmąsyk ir tikrai nežinau, kaip įsivaizduoti jūsų šalį. Gal lietuviai panašūs į lenkus, tik rengiasi šiltesniais drabužiais?
Su rytų europiečiais visuomet gerai sutariu, nes jie, kaip ir mes, britai, mėgsta alų.
Alumi paremta kultūra yra gerokai mažiau snobiška nei vynu. O būtent vynu yra paremta Prancūzijos kultūra.
Labai laukiu galimybės pasikalbėti apie mano romano „Įklimpus į mėšlą skambinti M” vertimą, Lietuvoje pasirodžiusį pernai.
Knygoje minėtam snobizmui skiriama daug vietos.
Polas (knygos herojus. – Red.) vyksta į Prancūzijos pietus, į tokias snobiškas vietas kaip Sen Tropezas, ir turi paruošti maistą didžiulėms turtingos šeimos vestuvėms.
– Ar sutiksite, kad būtent žodis „mėšlas” padarė jus žinomą ir turtingą?
– Išties išgirdę mano pavardę žmonės automatiškai pagalvoja apie mėšlą. Tai mane labai pamalonina.
Mano knygos išleistos daugiau nei dvidešimtyje šalių, todėl, tarkim, prancūzų skaitytojai, išgirdę apie mane, ištaria žodį „merde”, o vokiečių – „scheisse”.
– Gal galėtumėte daugiau papasakoti apie save?
– Esu kairiarankis, bet gitara groju dešine ranka. Tai yra viskas, ką jums reikia žinoti.
– Kiek jūsų knygų serijos personažo Polo Vesto nuotykiuose yra autobiografinių elementų?
– Mano darbus išanalizavo Prancūzijos nacionalinės literatūros statistikos institutas.
Aš jiems pateikiau savo knygas ir kraujo mėginį – jie priėjo prie išvados, kad Polas Vestas yra 64,3 proc. autobiografinis.
Tai – prancūziška statistika, todėl ji turi būti tiksli.
– Kai kurie mano draugai, kiek pavydėję, kad gyvenu Paryžiuje, staiga ėmė manęs gailėtis, kai perskaitė jūsų „Vienerius metus mėšle”. Bet man vis tiek atrodo, kad jūsų knygose yra daugiau švelnumo ir meilės negu neapykantos ir rimtos Prancūzijos kritikos. Tiesa?
– Taip, aš šaipausi iš gyvenimo Prancūzijoje, bet tai jį kartu paverčia ir linksmu. Sutikau žmonių, kurie man aiškino, kad į Prancūziją persikėlė gyventi perskaitę mano knygas.
Prancūzijai tikrai nejaučiu neapykantos – tai puiki vieta. Gyvenimo būdas čia išties nuostabus. Bet man juokinga, nes prancūzai kartais elgiasi labai absurdiškai.
– Kodėl prancūzų ir britų santykiai tokie sudėtingi? Gal iš tikrųjų jie yra daug paprastesni?
– Prancūzų ir britų santykiai iš tikrųjų yra gana paprasti.
Mes vieni kitus paslapčia mylime, nors nenorime to pripažinti. Mūsų praeityje taip pat dunkso tūkstantis metų karų. Taigi nejaučiame abipusės neapykantos, bet tarp mūsų vyrauja didelis nepasitikėjimas.
– Sakoma, kad prancūzai labai greitai įsižeidžia. Tačiau Prancūzijoje parduota išties daug jūsų knygų. Matyt, prancūzai moka įvertinti jūsų humoro jausmą. Ar dažnai susiduriate su priešiškomis reakcijomis?
– Retai. Atrodo, kad prancūzams mano knygos patinka. Jie dažnai kartoja: „Taip, prancūzai yra būtent tokie, kokius aprašėte.” Bet kalbėdami apie prancūzus jie kalba apie kitus, tik ne apie save.
Prancūzus pamalonina ir dėmesys. Jie džiaugiasi, kad yra puikus siužetas knygoms.
– Kodėl nusprendėte įsikurti Paryžiuje?
– Paryžiuje įsikūriau todėl, kad prancūzų tradicijos leidžia dirbti labiau atsipalaidavus. Pačią pirmą savo darbo prancūziškame žurnale dieną viršininkas man paaiškino, kiek turėsiu mokamų atostogų. Pamaniau, kad sapnuoju.
Paryžiuje man labiausiai patinka, kad čia kiekvienas yra egoistas. Kaip tik dėl to kiekvienas yra apsėstas savo gyvenimo būdo (maisto, gėrimų, drabužių, komforto), tad viskas šiame mieste yra labai aukštos kokybės.
Tereikia išmokti mąstyti kaip prancūzui: „Aš, aš, aš.”
Kai prancūzai tave bučiuoja į žandą, jie tarsi sako „moi moi” (išvertus iš prancūzų kalbos – „aš, aš”). Jie bučiuodamiesi kartais leidžia garsus, kurie užsieniečiui išties primena žodį „moi”.
– Kaip šiandien jaustumėtės grįžęs gyventi į Londoną? Gal kaip Polas Vestas jūsų knygoje „Dieve, gelbėk prancūzes”?
Jam sunku vėl prisitaikyti prie Londono gyvenimo, tad jis įsikuria rajone, kuriame buriasi prancūzai.
– Taip, nebegalėčiau prisitaikyti prie gyvenimo Londone.
Norėdamas susirinkti medžiagos šiam romanui važiavau į Londoną ir stebėjau draugą, kuris dirba konsultacijų bendrovėje.
Jo gyvenimas – beprotiškas. Nesibaigiantys susitikimai, užduotys ir kalbos vien apie pinigus. Laiko geriems dalykams jo gyvenime nebelieka.
– Kokius kūrinius skaitytojams pateiksite artimiausiu metu?
– Romaną „Išeina mėšlas”, kuriame Polas savo draugę išsiveža į Ameriką. To paprašė mano amerikietis leidėjas. Jis pageidavo švelnios satyros apie amerikiečius, tad parašiau.
Ką tik baigiau rašyti knygą „Atskleistas Paryžius”. Joje yra viskas, ko nepasako gidai – ir blogų, ir gerų dalykų.
Greitai išleisiu su Polu Vestu nesusijusį romaną. Tai savotiška mokslinės fantastikos komedija, kurios veiksmas vyksta mano gimtajame Bornmute.
Ji vadinasi „Trumpa ateities istorija”. Joje pasakojama apie paprastą anglą, kuris suranda tikrą teleporterį.
To anglo brolis pagrobia teleporterį ir ima jį naudoti nusikalstamais tikslais – tarkime, tiesiai į žmonių šnerves įspinduliuoja narkotikų.
Šiaip Bornmutas atrodo lyg paprastas pajūrio kurortas, bet štai kokie dalykai ten ima dėtis!
Jaunystėje grojo keliose roko grupėse
* Britų žurnalistas ir rašytojas S.Clarke’as gimė 1958 m. spalio 15 d. Bornmute (Didžioji Britanija). Prieš išvykdamas studijuoti į Prancūziją ir Vokietiją jis grojo bosine gitara keliose negarsiose roko grupėse. S.Clarke’as jau daugiau kaip dešimt metų gyvena Paryžiuje.
* Juokais parašytas romanas „Vieneri metai mėšle” iš pradžių buvo išleistas Paulo Westo slapyvardžiu autoriaus lėšomis. Netrukus teko kartoti tiražą, nes šmaikštus kultūrinius prancūzų ir britų skirtumus pašiepiantis romanas tapo labai populiarus.
* Leidykla „Baltos lankos” lietuviškai išleido keturis S.Clarke’o romanus. Tai – „Vieneri metai mėšle”, „Tikras mėšlas”, „Įklimpęs į mėšlą”, „Įklimpus į mėšlą skambinti M”.