„Traviata“ pastarajam įvykiui pažymėti pasirinkta ne atsitiktinai. 1920 m. sausio 31 d. ji parodyta Kaune, tuometėje Operos ir dramos vaidykloje, taip žengiant pirmąjį žingsnį lietuviškos profesionaliosios operos istorijoje - K.Petrauskas tapo ne tik pirmosios Operos tarybos nariu, bet ir pirmuoju neužmirštamuoju lietuvių Alfredo. Prisimindamas šią Traviatą vėliau solistas rašė, kad spektaklis, „nors ir labai kukliai apipavidalintas, dainavimu ir vaidyba toli prašoko vidurkį ir nebūtų padaręs gėdos nė vienam ilgametį patyrimą turinčiam teatrui“ (Pergalė, 1968 m.).
K.Petrausko – menininko, pedagogo, profesoriaus, nenuilstančio visuomenės ir kultūros veikėjo – asmenybės spalvingumą bei turtingumą liudija jo amžininkų, bendrakeleivių, solisto kūrybos tyrinėtojų išsakytos mintys. K.Petrauskas jose atgyja kaip lietuvių operos teatro fenomenas, pasaulinio garso operos solistas, įžymiausias iš įžymiausių savo kartos atstovų, profesinio dainavimo patriarchas, teatro siela, „mūsų Kipras“...
Menininkas, išsiskiriantis spontanišku jausmų, įspūdžių, savistabos ir saviraiškos deriniu. Jautrus ir neišpasakytai imlus kūrėjas, dainavęs taip, kad apmirdavo visų salėje arba per radiją besiklausančių žmonių širdys. „Žmonės plūdo į teatrą ne klausytis, pavyzdžiui, G.Verdi „Otello“, o pasigėrėti, kaip nuostabiai Kipras dainuos savąjį Otelą“, – prisimena A.Kalinauskas. K.Petrauskas atgyja kaip jaunajai kartai atsidavęs pedagogas, studentų dievaitis. „Žavėjomės viskuo – ir jo, jau senyvo žmogaus užmaršumu, ir nepaprasta aistra medžioklei, žvejybai. Teatre jis visada padės, patars, bet nebandyk daugiau už jį sugaudyti lydekų – neatleis, gali staiga išvažiuoti namo, palikęs tave vieną prie ežero, – savais patyrimais dalijasi V.Noreika. - O taip pat - kaip taurios sielos, dėmesingas, kupinas sąmojo žmogus, nuoširdus gyvenimo draugas.“
K.Petrauskas - visų svarbiausių lietuvių operos raidos įvykių liudininkas ir aktyvus jos dalyvis. Tik pradėjęs savo kūrybinį kelią dalyvavo pirmosios lietuviškos operos – Miko Petrausko „Birutės“ premjeroje Vilniuje 1906 m. Į „Traviatos“ pastatymą 1920 m. įsijungė jau dešimtį metų dainavęs žymiajame Marijos teatre, kur buvo vienas pagrindinių solistų. Operos tyrinėtojas J.Bruveris skaičiuoja, kad teatro scenose K.Petrauskas praleido beveik pusšimtį metų, sukūrė 80 vaidmenų. 40 iš jų, daugiausia pagrindinių, parengė Sankt Peterburge, ir nemažą jų dalį netrukus ėmė dainuoti Lietuvos scenoje. Be to, pažymi, kad būdamas lyrinių vaidmenų – Romeo, Alfredo, Fausto, Almavivos, Lenskio ir kt. atlikėju, Lietuvos teatre solistas rinkosi ir dramatinio bei herojinio pobūdžio vaidmenis – Don Chosė, Germaną, Lohengriną, Radamesą, Tanhoizerį – taip iki 1938 m. Otelo.
Vėliau sukūrė dar tris naujus vaidmenis – Žilviną Eglėje, Grigorijų Tykiajame Done, Džemalą Didžiojoje draugystėje. Gastroliuodamas Milane, Stokholme, Paryžiuje, Vokietijos, Ispanijos miestuose, Pietų Amerikoje K.Petrauskas, pasak J.Bruverio, pirmasis taip plačiai išgarsino lietuvių dainavimo meną.
Nuo 1949 m. dėstęs Lietuvos konservatorijoje (nuo 1951 – profesorius) išugdė daugybę iškilių solistų, tęsusių jo įdiegtas menines tradicijas ir vertybes. Tarp jo mokinių – Elena Saulevičiūtė, Valentinas Adamekvičius, Leonidas Muraška, Vladimiras Rubackis, Virgilijus Noreika, Jonas Urvelis.
K.Petrausko kūryba bei veikla - ir šiandien gyva, mus pasiekianti ir mums kalbanti. Belieka pasistengti užčiuopti jos pulsą ir aprėpti jos visumą, idant įsisąmonintume jos reikšmę mūsų operos tradicijai.
Šiai sukakčiai paminėti teatro fojė taip pat eksponuojama paroda, parengta kartu su Lietuvos teatro muzikos ir kino muziejumi.