„Kitų knygų“ leidykla neseniai išleido storą jos romaną „Mes vakar buvom saloje“, kurią leidykla vadina XXI a. prarastosios kartos epu.
Pagrindinė romano herojė Ūla – dvidešimtmetė pasaulio pilietė iš Rytų Europos, subrendusi radikalių socialinių pokyčių bei vertybių virsmo laikotarpiu, – palieka konservatyvųjį posovietinį Kauną ir persikelia į laisve bei įvairove trykštantį naująjį babiloną – Londoną. Tačiau čia, kunkuliuojančiame alternatyvaus gyvenimo būdo, skvotų bei subkultūrų katile, ji susiduria su žiauriomis gyvenimo sąlygomis ir beviltiškai sunkiu darbu – bukinančiu, griaunančiu bet kokią ramybę, verčiančiu žmogų bejausmiu televizijos primestų standartų garbintoju.
Romanas žymi visos Rytų Europos jaunimo kartos, subrendusios amžių sandūroje, pakilimą ir krytį. Tai dar vienos prarastosios kartos – išsilaisvinusios iš iliuzijų, bet nusivylusios (pranc. – désenchantée) „N“ kartos – manifestas. Ši karta išsilaisvino iš ideologinių, politinių ir religinių iliuzijų, tačiau pateko į pragmatiškos ir egoistiškos kasdienybės rutiną, sukeliančią visuotinį nusivylimą bei apatiją.
„Renkuosi mažesnį blogį, todėl net nelinkėsiu jums viso gero, nes nieko aš jums nelinkiu – jums vis tiek visada bus per mažai, per prastai, per silpnai, aš linkiu jums palaimingos tuštumos mažame namelyje su trim medeliais, radijo taško, palydovinės antenos, poros šunų, daug porų šlepečių, mažai knygų ir per mažai laisvo laiko. Išjunkite televizorių ir pažiūrėkite vieni kitiems į akis ilgiau nei tris sekundes. Ką jūs matote?” – toks „N“ kartos palinkėjimas pasauliui.
– Atrodo, kad Aleksandra Fomina, 2004 m. parašiusi veržlų ir grakštų debiutinį apsakymų rinkinį „Nepaprastoji padėtis“, vėliau lyg ir dingo iš Lietuvos literatūrinės padangės. Ką gi veikei ištisus septynerius metus?
– Niekur nedingau – per tuos metus publikavau keletą netrumpų apsakymų, dalyvavau su literatūra susijusiuose renginiuose. Dirbau literatūros kritikės ir vertėjos darbą. Rašiau apie kitų žmonių knygas, keletą knygų išverčiau į lietuvių kalbą. Tai atima daug laiko.
2006-ųjų vasarą praleidau Londone, pamačiau daug įdomaus jaunimo, savo kailiu pajutau Vakarų atmosferą. Tais pačiais metais gavau individualią stipendiją ir ėmiausi naujo kūrinio – romano.
– Kodėl pasirinkai tokią populiarią temą – jaunimo gyvenimas emigracijoje? Juk Angliją jau „prisijaukino“ emigrantų terpėje siautėjantis literatūrinis žurnalistas A.Užkalnis, parašyta ir nemažai agitacinių kūrinių, raginančių grįžti į Tėvynę (pvz., M. Areima). Nebijai, kad romanas tiesiog paskęs didžiuliame emigracinės literatūros sraute?
– Ši tema nebuvo man svetima ir anksčiau. Dar nebuvome įstoję į Europos Sąjungą, o daugelis draugų kauniečių jau buvo išvykę „atidaryti“ pirmųjų savo skvotų Londone ir kituose miestuose. Kai kurie jų grįžo, dalinosi įspūdžiais, užkrėtė mane noru apie juos papasakoti.
Apie lietuvių gyvenimą emigracijoje rašoma iš tiesų daug, bet knygos labai skirtingos. Vienaip rašo A.Užkalnis, gyvenantis D.Britanijoje jau 10 ar 15 metų, visaip kitaip – M.Areima ir daugelis kitų nelabai išsilavinusių žmonių, išvykstančių dirbti juodus darbus. Pastarieji irgi noriai pasakoja apie savo gyvenimą, nors, palyginus su rašytojais, nelabai ir moka pasakoti.
Kita vertus, nepripažįstu literatūros dalijimo į „aukštąją“ ir „žemąją“. Literatūra nėra sakralinė erdvė, kurioje gali reikštis tik viską išmanantys profesionalūs filologai. Labai apgalvotas stilius, griežta kompozicija, pasvertas kiekvienas žodis sukuria dirbtinumo, sausumo įspūdį.
Taigi dalintis išgyvenimais yra natūralu, kad ir kaip tą darytum. Manau, kad dabartinė mūsų emigrantų literatūra – labai normalus procesas, anksčiau ar vėliau ji turėjo iškilti. Be to, dauguma emigravusių dirba kitokį darbą, rašymui negali skirti tiek laiko, kiek savo romanui skyriau aš. Manau, tai labai atsispindi ir pasakojimo kokybėje.
– Tavo naująjį romaną „Mes vakar buvom saloje“ kritikai jau spėjo pakrikštyti XXI a. prarastosios kartos epu. Sakoma, kad tai naujos prarastosios kartos – išsilaisvinusios iš iliuzijų, bet nusivylusios (pranc. – désenchantée) „N“ kartos – manifestas. Ką manai apie tokį vertinimą?
– Nežinau, ar romane galima įžvelgti manifestą. Mūsų karta gal ir viena, bet joje ryškiai išsiskiria socialinės klasės. Visi lankėme tą patį darželį, bet dabar visiškai nesusišnekame. Skirtingai įsivaizduojame, ko norime iš gyvenimo, ir einame skirtingais keliais: kas emigruoja, kas pinigus kala, kas mokslinių laipsnių siekia. Mokyklose atsiradus vadinamam profiliavimui, labai greitai išnyko poreikis laikytis „bendro vardiklio“. Lieka nedidelė bendros praeities nostalgija, daugiau nieko.
Mūsų karta, išvarginta socialinių pokyčių ir prisiklausiusi vyresniųjų kalbų apie materialinių dalykų svarbą (juk daug prisikentėjusioje mūsų šalyje skurdas ilgai buvo norma) puoselėja materialistinės krypties individualizmą: „Man nerūpi, kas bus – išvažiuosiu, užsidirbsiu, pakeliausiu, pasilinksminsiu – po manęs nors ir tvanas“.
– O subkultūros? Juk jos leidžia įveikti individualizmą, susitapatinti su bendraminčiais.
– Lietuvoje subkultūros atsirado žymiai vėliau, jos pas mus neužgimė savaime, neatsirado organiškai, o buvo tiesiog importuotos kaip savotiška mada. Tuo tarpu Vakaruose jos buvo natūralus reiškinys. Prisimenu, prie vieno Londono metro nuolat gulėdavo gal 50 metų dėdė pankas. Kartą įsikalbėjau su juo. Sakė, kad jam taip visai patinka. Galėtų gyventi kaip bendraamžiai – eiti į darbą, rūpintis šeima ir vaikais, bet nemato jokios prasmės. Pas mus tokių vaizdų nepamatysi.
– Tavo romaną galima laikyti vienu pirmųjų, kuriame lietuvių kalba aprašomas skvoterių gyvenimas. Kokie žmonės tie skvoteriai?
– Tai žmonės, kurie labai sumaniai naudojasi įstatymais ir žaidžia su sistema gana rizikingą žaidimą. Kitaip nei tūlas lietuvis, kuris pasistato namą ir jį apsitveria, jie visiškai nevertina sėslumo. Kita jiems būdinga savybė – gebėjimas nuolat keistis ir prisitaikyti. Juk niekada nežinai, su kokiais žmonėmis suves permainingas gyvenimas.
Tai būdas neįsikinkyti į darbo ir pinigų jungą – juk jie nemoka už būstą. Vėliau, žinoma, nuolatiniai kraustymaisi gali atsibosti, bet kol turi energijos – kodėl gi ne? Skvoteriai – ko gero, pagal mąstymą ir vertybes yra labai ypatinga „tauta“. Jos gyvenime galima įžvelgti ir romantikos, bet ir nemažai tikrų pavojų.
– Žiniasklaidoje daug rašoma apie emigraciją. Pagrindinė mintis tokia: lietuviai užsienyje vargsta, juodadarbiauja, bet į Tėvynę, nenaudėliai, negrįžta. Tavo romanas irgi apie tai?
– Ne, mano herojė Ūla kaip tik grįžta. Grįžta, nes įsitikina, kad iš esmės nėra labai didelio skirtumo tarp „ten“ ir „čia“. „Ten“ gal netgi blogiau. Ji supranta, kad „ten“ yra niekam nereikalinga, netgi trukdo. Ir mano, kad „čia“ yra bent tam tikras azartas kovoti už save, už savo vietą pasaulyje.
Prisipažinsiu atvirai: mane ištiko nedidelis šokas, kai pamačiau, kokia apatija ten apėmusi jaunus žmonės. Santykių nebėra, kiekvienas už save, draugais vadinami tie, su kuriais susibėgi porą kartų per mėnesį nueiti į futbolo varžybas, apsipirkti ar atsigerti alaus – artima draugystė yra retas atvejis. Kai kur, pavyzdžiui, yra įprasta, kad vakarėlį savo namuose surengęs jaunuolis susirenka iš svečių pinigus už tai, kas jie suvalgė ir išgėrė.
Tuo pačiu nemažai suaugusių ir jaunimo gyvena iš visokių socialinių pašalpų, kratosi bet kokio darbo ir nesidomi kitokiais dalykais negu televizija ir paskalos. Lietuvoje yra kiek kitaip, čia dar neišnyko nuoširdumas bendraujant, gali atvirai sakyti, ką manai, nors ir rizikuoji susilaukti kritikos. Toje pačioje Anglijoje net kasdieniai dalykai yra griežtai sureguliuoti: tarkime, negali susituokti paprasčiausiai nuėjęs į metrikacijos biurą, dažnas jaučia pareigą atlikti tą vestuvių ritualą, kitaip ką žmonės pagalvos? Čia nemažai žmonių nesilaiko jokių reglamentų, neretai yra pasipiktinę, jie verda nepasitenkinimu, kuris skatina kažką keisti. Todėl čia, kitaip nei ten, lengviau galima rasti bendraminčių.
Bet mano romanas anaiptol neagituoja grįžti. Tai pirmiausia yra romanas apie draugystę. Apie tai, kaip nuoširdžius ir šiltus santykius išardo individualizmas, karjeros vaikymasis ir užsidarymas savyje.
– Draugystė išardyta, vadinasi, knyga neviltinga?
– Ne, ji parašyta labai ironišku tonu, todėl nevilties nesijaučia. Herojė praranda draugus vienur, bet atranda kitur. Ji grįžta į Lietuvą ne šiaip sau, iš bėdos, o pas draugę. Taigi romanas greičiau optimistinis. Jame galbūt nemažai sarkazmo ir netgi cinizmo, bet ne nevilties. Jos lietuvių literatūroje ir taip per daug.
– 2006-aisiais Londone nepasilikai ir tu pati. Pajutai, kad toks gyvenimas ne tau?
– Labai pavargstu nuo tokių didelių miestų. Atsibodo užterštas oras, neskanus maistas, amžinas skubėjimas ir nuolatinis savo statuso palaikymas. Užkniso dirbtinės šypsenos ir visas mandagios visuomenės teatras.
– Dabartinius laikus romane dažnai lygini su sovietmečiu...
– Man pasisekė, kad sovietmetis pasibaigė, kai buvau dar mokyklinukė. Bet būtent dėl to ir daug ką ryškiai atsimenu. Labiausiai tada užkniso jausmas, kad gyveni ne savo gyvenimą. Viskas nulemta – baigsi mokyklą ir eisi dirbti, dirbsi dvidešimt metų toje pačioje vietoje ir vis tiek nieko neturėsi. Dar prisimenu suaugusiųjų sunkiai slepiamą neviltį. Visi nepatenkinti, bet niekas nieko nedaro, nes tai beprasmiška. Šiandien irgi panašiai, bet galima bent jau paburbuliuoti...
– Ar nėra taip, kad neigiamai vertindama sovietmetį ir emigraciją, tu teigi, kad geriausia gyventi dabartinėje Lietuvoje?
– Vienas iš kito logiškai neseka. Nebūna vien juodo ir balto. Nesakau, kad dabar Lietuvoje viskas yra gerai. Nuo sovietinių laikų nelabai kas ir pasikeitė, nebent paviršutiniškai. Beveik pusę knygos pasakoju apie šiandieninį Kauną. Jame užaugau, stebėdama, kaip žmonės praturėjo materialiai, bet liko tokie patys apatiški. Jų mąstymas labai mažai pasikeitė.
Panašiai ir su Vakarų Europa. Vakariečiai mus laiko nuskriaustais vargšeliais, nors palyginus mūsų ir jų išsilavinimą, akivaizdžiai matyti, kad ir ten ne viskas sviestu patepta. Žodžiu, savų pliusų ir minusų yra visur. Visur yra ką kritikuoti.
– Ar galima šį romaną laikyti socialinės kritikos kūriniu?
– Turbūt galima. Labai nemėgstu veidmainystės ir socialinių stereotipų, kuriems pasidavę nemažai žmonių ir Lietuvoje, ir Vakaruose. Bet aštriausia romano kritika nukreipta prieš bukinantį darbą, nepaliekantį kokių alternatyvų. Visą gyvenimą dirbi, persidirbi, krataisi kitų, kad galėtum pailsėti, paskui atsisėdi ir susimąstai – o ką aš iš tiesų dariau? Atsimeni tik tai, kad anksti ryte keldavaisi į darbą, o vakarais grįždavai iš darbo. Ir ką užsidirbai? Tą pačią ramybę ir bendravimą, kuris pasiekiamas ir be pinigų...
– Pabrėžei, kad romanas iš tikrųjų pasakoja apie draugystę. Gal draugystė išgelbės pasaulį?
– Manau, pasaulis vien ja ir gyvas, tad nereikia nė klausti to, kas akivaizdu. Šiame pasaulyje mes esame tik vieni dėl kitų. Nežinau, dėl ko daugiau galėtume gyventi. Pinigai kaipo tokie neturi prasmės – ne veltui sakoma, jog meilės nenupirksi – civilizacijos pasiekimai galiausiai išnyksta, o jausmai ir žmonių bendravimas per amžius lieka tokie patys ar labai panašūs. Esminis dalykas mūsų gyvenime – nuolat ieškoti žmogiškųjų ryšių, tik per juos įmanoma suprasti ir save.
– O gal verta gyventi, pavyzdžiui, dėl muzikos? Knygoje daugybė dainų tekstų. Kam juos idėjai? Kad skaitytojas tyliai niūniuotų?
– Taip, kadaise į provokuojantį klausimą „Kokia gyvenimo prasmė?“ atsikirsdavau: „Muzika.“ Ir tuo viskas pasakyta. Muzikos kūriniai sukuria tam tikrą nuotaiką, sukelia emocijų, kurios praturtina kasdienybę. Svarbi ne tik pati melodija, bet ir žodžiai, intonacijos, dainų tekstai. Jie visaip įsipina į knygos kontekstą ir padeda skaitytojui ne tik įsijausti, bet ir suprasti, ką autorė norėjo pasakyti. Muzika man yra natūrali kasdienybės dalis, todėl nieko keista, kad ji skamba ir mano knygoje.
– Paskutinis klausimas – kodėl ėmei rašyti tokiais sudėtingais ir ilgais sakiniais? Pagailėk skaitytojo...
– Niekada nemokėjau rašyti trumpai. Apsakymų knygoje irgi buvo daug sudėtinių sakinių. Bandau konstruoti vaizdą taip, lyg stebėtojas vienu metu būtų skirtingose vietose ir tą patį vaizdą matytų vis kitaip, tarsi tuo pačiu stengtumeis pamatyti tą patį dalyką įvairiais kampais. Nesikoncentruoji į vieną tašką, o apsižvalgai aplinkui iš plataus akiračio perspektyvos. Į paprastą sakinio konstrukciją neįmanoma sutalpinti įvairiapusės, sudėtingos, nuolatos besikeičiančios realybės ir minčių atsišakojimų.