Kiekvieną teiginį, kiekvieną kaltinimą ir kiekvieną išvadą autorius pagrindžia kruopščiai sudaryta įrodymų virtine ir įvertina vadovaudamasis daugiausia atsakomybės reikalaujančiu principu – teise kalbėti tiesą, kad ir kokia nepatogi bei skaudi ji būtų.
Aktyvią politinio disidento ir kairiojo intelektualo veiklą N.Chomsky pradėjo praeito amžiaus 7-ąjame dešimtmetyje. Tokios veiklos rezultatas šiandien yra nesuskaičiuojamos paskaitos ir pasisakymai, straipsniai, interviu ir daugiau nei 150 knygų, kuriose itin sistemingai ir nuodugniai kritikuojamas korporacinis kapitalizmas, didžiųjų pasaulio valstybių keliami karai, ekspansinė JAV užsienio bei vidaus politika.
Nepaisant išties legendinio populiarumo akademinėse kairiųjų aktyvistų ir viso pasaulio disidentų gretose, N. Chomsky niekad nesulaukė deramo populiariosios žiniasklaidos dėmesio. Kita vertus, toks dėsningumas tik akivaizdžiai patvirtina šio unikalaus intelektualo veiklos svarbą pasaulyje, kuriame didžiausi nusikaltimai vykdomi mojuojant taikos vėliava, o istorija seniai tapusi revizionizmo objektu.
Apie knygos „Hegemonija arba išlikimas: Amerikos siekis viešpatauti pasaulyje“ parašymo aplinkybes ir dabartinę JAV užsienio politiką N.Chomsky kalbėjo nesename interviu nepriklausomam žinių kanalui „Democracy Now“.
– Savo knygoje „Hegemonija arba išgyvenimas“ aptariate JAV užsienio politiką Irako karo pradžioje, valdant G. W. Bushui. Ar pastebite šioje politikoje permainų po to, kai prezidentu tapo Obama? Berods naujojoje savo knygoje „Viltys ir perspektyvos“ vadinate jį „švariu lapu“?
– Apie tai rašiau dar prieš tai, kai jis buvo išrinktas prezidentu, ir mano nuomonė visiškai nepasikeitė. Tai – demokratas centristas, jo kalba pasižymi malonia retorika, jis – geras rinkodarininkas. Galbūt žinote, kad 2008-aisiais jis laimėjo apdovanojimą už geriausią rinkodaros kampaniją. Jis išsilavinęs, inteligentiškas, jis moka pasirinkti žodžius, jis mielas ir jis elgiasi kaip žmogus, kuris myli žmones. Bet ką reiškė šūkiai apie permainas? Jie buvo tušti. Tai buvo „švarus lapas“ – ant jo buvo galima rašyti bet ką. Jis neminėjo, kokios turi būti permainos. Šūkis buvo toks: „mes turėsime permainų“.
B.Obama labai populiarus Europoje – ne dėl savęs paties, o dėl to, kad jis ne G.W.Bushas. Jis mėgstamas netgi Artimuosiuose Rytuose, kur daug patyrę žmonės, regis, turėtų skirti tiesą nuo iliuzijų. O B.Obamos elgesys iš esmės nesiskiria nuo G.W.Busho elgesio.
Irano politikos analitikai jį vadina „pagražintu Bushu“. Jis atsisakė kai kurių nepakenčiamų G.W.Busho administracijos kraštutinumų, bet jo politika iš esmės panaši į G.W.Busho politiką. Pavyzdžiui, jo kalba Kaire nuo G.W.Busho pasisakymų skyrėsi tik stiliumi – turinys buvo toks pats.
– Daug žmonių Amerikoje ir NATO šalyse nusivylė tebesitęsiančiu karu Afganistane. Kodėl prezidentas Obama neužbaigia šio karo? Ar tai susiję su didžiųjų korporacijų interesais?
– Afganistano karas Amerikoje buvo pateikiamas kaip „kerštas“ – teisingas karas, kuriuo turi būti atkeršyta už teroristų atakas ir smogti prevencinį smūgį terorizmui. Jei prisimintume rugsėjo 11-ąją, net patys radikaliausi džihado propaguotojai smerkė al-Qaedos atakas, taigi, norint užbaigti karą prieš terorizmą buvo galima ieškoti vietinių gyventojų, netgi radikalių islamistinių judėjimų palankumo.
Tačiau JAV, įsiveržusios į Afganistaną ir Iraką, be teismo kalindamos ir kankindamos belaisvius, pasiekė to, kad šie judėjimai ėmė remti al-Qaedą.
Kai į sostą įžengė B.Obama, karas jau vyko, ir jis turėjo nuspręsti, ką daryti. Manau, kad jis ir jo patarėjai suprato, kad karas yra nepopuliarus.
Dauguma žmonių dabar galvoja, kad mūsų pajėgų ten neturi būti. Bet B.Obama žino, kad jei iš Afganistano pasitrauks be kažko panašaus į pergalę, bus nulinčiuotas dešiniosios propagandos sistemos. Manau, Afganistane bus stengiamasi išsilaikyti iki tol, kol tam tikroje situacijoje bus galima pasivadinti nugalėtojais, o tada jau bus pasitraukta.
Britų karo pajėgų vadai įspėjo, kad Afganistano konflikte neįmanomas karinis sprendimas, ir pranešė apie būsimas derybas su Talibanu. Svarstomi įvairūs galimos taikos scenarijai – užsienio karo pajėgų vadai kalba apie „taikos procesą“, kuriam tarpininkautų kitos šalys, Afganistano taikos aktyvistai norėtų derybų be užsienio kišimosi.
Tik 20 procentų apklaustų afganų mano, kad išvedus užsienio pajėgas valdžia turi atitekti Talibanui. Trys ketvirtosios gyventojų remia derybas tarp Karzajaus vyriausybės ir Talibano, o daugiau nei pusė palaiko koalicinę vyriausybę. Didžioji dauguma nepritaria JAV ir NATO pastangoms dar labiau militarizuoti konfliktą ir tiki, kad taiką įmanoma pasiekti tik taikiomis priemonėmis.
Analitikai siūlo B.Obamos administracijai užbaigti šiame regione vykstantį destruktyvų „Didijį žaidimą“, eiti derybų keliu ir pripažinti skirtingų Afganistano grupių interesus. Vašingtonas, analitikų teigimu, nebegali „siekti vien tik vaistais nuo visų ligų laikomų pergalių. Jungtinėms Valstijoms reikia prisiminti, kad diplomatijoje esama ir konkurentų bei oponentų“.
– Pasisakote prieš agresyvią Izraelio politiką Palestinos atžvilgiu, kurią remia JAV. Ar taika Viduriniuosiuose Rytuose iš tikro nepasiekiama? Kokį būdą kurti taiką siūlytumėte jūs?
– Jau 35 metus visas pasaulis mano, kad Izraelis ir Palestina turi tapti atskiromis valstybėmis, turinčiomis derybų metu nustatytas sienas. Dabar tokiai nuostatai pritaria ir Arabų lyga. JAV ir Izraelis ir toliau blokuoja šią nuostatą ir renkasi ekspansiją, o ne saugumą.
Atsisakymas derėtis, pasirenkant ekspansiją, o ne saugumą ir diplomatiją atnešė skaudžių pasekmių. Izraelis dažnai kalba apie „egzistencines grėsmes“. Didžiausia „egzistencinė grėsmė“ Izraeliui yra jo paties nenoras veikti diplomatiniais būdais.
– Ką manote apie svyruojančią JAV poziciją Egipto revoliucijos atžvilgiu?
– Vašingtonas ir jo sąjungininkai laikosi tokio principo: demokratija priimtina tik tada, kai ji sutampa su strateginiais ir ekonominiais mūsų tikslais. Gerai, kai ją (iki tam tikro laipsnio) bandoma kurti priešo teritorijoje, bet mūsų teritorijoje – ne, geriau nereikia.
Štai pavyzdys iš 1989-ųjų metų: Vašingtonas iki pat paskutiniųjų dienų rėmė bjauriausią Rytų Europos diktatorių Nicolae Ceausescu. Kai parama tapo nebeįmanoma, JAV džiūgavo dėl jo nuvertimo, o praeitis buvo ištrinta. Vašingtonas rėmė daug šalims vadovavusių „gangsterių“ – Ferdinandą Marcosą, Haičio prezidentą Jeaną-Claude Duvalier, Pietų Korėjos vadovą Chun Doo-hwaną, Indonezijos prezidentą Suharto.
Mums tvirtinama, kad radikalaus islamizmo baimė Egipte verčia pragmatiniais tikslais atsisakyti demokratinių reformų. Toks tvirtinimas klaidingas. Didžiausia grėsmė visuomet buvo nepriklausomybė. JAV ir jos sąjungininkai, norėdami užkirsti kelią sekuliariam nacionalizmui, yra rėmę ir radikalius islamistus.
Pats B.Obama labai rėmė Mubaraką. Prieš sakydamas savo kalbą Kaire, jis žurnalistų buvo paklaustas, ar joje paminės autoritarinę Mubarako vyriausybę. B.Obama atsakė: „Aš nenoriu pravardžiuoti draugų, Mubarakas – geras žmogus. Jis padarė daug gero. Jis palaikė stabilumą. Mes ir toliau jį remsime. Jis mūsų draugas“. Jei B.Obama taip kalba apie vieną brutaliausių regiono diktatorių, kas po to galėtų rimtai klausytis jo kalbų apie žmogaus teises? Diplomatinė parama Egiptui buvo labai stipri. Taip pat ir karinė – virš Tahriro aikštės skraidė JAV pagaminti lėktuvai. JAV – stipriausios, solidžiausios, svarbiausios režimo rėmėjos.
– Šiandien pasaulį krečia kapitalizmo krizė ir klimato pokyčiai – apie visa tai jūs ir daugelis kitų kapitalizmo kritikų kalbėjote jau prieš keletą dešimtmečių.
Ar manote, kad ši krizė atvers akis daugeliui žmonių, kurie yra patenkinti gyvenimu kapitalistinėse visuomenėse? Ką paprasti žmonės galėtų nuveikti savo kasdienybėje, kad visuomenėje galėtų išsikovoti daugiau laisvės, socialinio teisingumo ir galėtų gyventi tvariai?
– Reikia tam tikrų socialinių ir ekonominių pokyčių. Mūsų gyvenimas yra netvarus; tai ypač būdinga Vakarų pasauliui, o ypač Amerikai. Visuomenės atomizacija, troškimas vartoti ir skolintis iškėlė rimtų socialinių, ekonominių ir kultūrinių problemų, kurios turi būti išspręstos. Nėra tokių struktūrų, į kurias žmonės galėtų įsijungti ir pradėti organizuotis. Tokias struktūras reikia kurti iš naujo.
Kuriant šias struktūras stebuklingo raktelio nėra. Praeityje organizavimasis buvo sėkmingas. Kaip atsirado moterų judėjimas? Iš labai mažų grupelių. Labai mažos moterų grupelės labai pakeitė šią šalį. Tas pat pasakytina ir apie pilietinių teisių, ir apie dirbančiųjų judėjimą. Reikia tik sunkiai dirbti ir aukotis.
Kaip mums atkurti, pavyzdžiui, gamtosaugos judėjimą? Taip pat, kaip tai buvo daroma praeityje. Savaime jis nesusikurs. Vienus organizavimosi būdus galime atrasti istorijoje, tam tikrus pastebime ir šiandien. Didžiausią nuostabą kelia Lotynų Amerika – masiniai liaudies judėjimai šį žemyną privertė keistis. Pavyzdys – Bolivija, skurdžiausia Lotynų Amerikos šalis. Jei Bolivijoje skurdūs valstiečiai gali susiorganizuoti ir paimti politinę sistemą į savo rankas, tai juokinga kalbėti, kad to negalime padaryti mes.
Kitas pavyzdys – Egiptas. Tai, kas ten vyksta, – nepaprastai įspūdinga. Protestuotojų ryžtas ir drąsa stebina. Kas ten benutiktų, tokios akimirkos nebus pamirštos ir turės ilgalaikes pasekmes visiems Artimiesiems Rytams.
– Ką jums pačiam reiškia žodis „demokratija“?
– Jis man reiškia tą patį, ką ir kitiems – visuomenę, kurioje politinius sprendimus lemia žmonių valia. Žinoma, gali būti daug variacijų, bet esmė yra aiški. Galingos sistemos priešinasi demokratijai – tai matyti ir JAV politikoje: ji remia demokratiją tada ir tik tada, kai ji atitinka JAV valdančiųjų strateginius ir ekonominius interesus.