40-mečio M.Gayle’o romanai, šmaikščiai aprašantys vyrų ir moterų santykius, populiarūs visoje Europoje. Šiandien su juo galės susitikti ir Vilniaus knygų mugės lankytojai.
Lietuviškai leidykla „Tyto alba” kol kas išleido du M.Gayle’o romanus – „Trūksta tik tavęs” ir „Vakarienė dviese”. Pavasarį pasirodys trečiasis jo romanas „Mano svajonių mergina” (visus vertė G.Gailiūtė).
– Įvairiuose interviu jūs sugebate labai diplomatiškai išvengti atsakymų į asmeninius klausimus, pavyzdžiui, kiek jūsų knygose yra autobiografinių smulkmenų?
Bet naujausioje savo knygoje „Atliktinų darbų sąrašas” atskleidėte tiek savo asmeninį, tiek šeimos gyvenimą. Ar neteko pasigailėti, kad išleidote tokį atvirą pasakojimą apie save? – paklausiau M.Gayle’o.
– Taip elgiuosi iš esmės todėl, kad paprastai nemėgstu vadinamosios autobiografinės kūrybos.
Man nepatinka vis labiau plintanti mintis, kad norint aprašyti kokį nors įvykį privalu būti pačiam jį patyrus. Manau, kad tai netiesa.
Norint rašyti tiesiog reikia turėti vaizduotę. Kai buvo išleista „Mano svajonių mergina”, daug mane kalbinusių žmonių manė, kad buvau anglų kalbos mokytojas ir kad daug rūkau, nors nei viena, nei kita nėra tiesa!
Žmonės, kurie rašo tik apie tai, kas jiems nutiko, man įtartini.
Mano galva, tai aiškiai rodo, kad jiems trūksta sumanymų.
Tačiau „Atliktinų darbų sąraše” siekiau priešingo dalyko. Norėjau būti savo pasakojamos istorijos pagrindinis veikėjas, o knygos struktūra leido man tokiam pasijusti.
Ir nors nemažai papasakojau apie savo gyvenimą, tai toli gražu nėra viskas.
– Aptarinėdama jūsų knygas su savo draugais ir ypač draugėmis ne sykį girdėjau tokią pastabą apie jūsų aprašomus vyrų ir moterų santykius: „Negaliu patikėti, kad rašo vyras.” Jums tai – komplimentas ar priekaištas?
– Ką turi bendra gražiausios pasaulio dainos apie meilę, gražiausi pasaulio eilėraščiai apie meilę, gražiausi pasaulio dailės kūriniai meilės tema? Juos sukūrė vyrai.
Įsivaizduoti, kad vyrų nedomina meilė ar santykiai su moterimis, klaidinga. Aš asmeniškai visada tuo domėjausi, nes santykiuose galima įžvelgti daug humoro. Kas gali būti juokingiau už porelę, dėl niekų susibarusią „Ikea” baldų parduotuvėje?
Tad kai rašau knygas, savo skaitytojus įsivaizduoju ne tiek kaip vyrus ar moteris, kiek kaip žmones. Vyrai skaito mano knygas, nes pagrindiniai veikėjai – vaikinai, kuriems pažįstama tai, ką jie sako ar daro.
Moterys jas skaito todėl, kad joms smalsu, kaip mąsto vyrai, o veikėjuose jos atpažįsta savo vaikinus, vyrus ar net sūnus ir brolius.
Manau, didžiausias mano pranašumas moterų, rašančių apie vyrų ir moterų santykius, atžvilgiu yra nuostaba. Moterys paima mano knygą, pamato mano pavardę ir įsivaizduoja, kad žino, ko iš knygos tikėtis, bet visada nustemba!
– Jūsų knygos žavi tuo, kad jose beveik nėra klišių. Tarkim, romane „Vakarienė dviese” vyras trokšta susilaukti vaikų daug labiau už savo žmoną, nors romantinės komedijos stereotipas būtų priešingas.
„Mano svajonių merginoje” ir „Trūksta tik tavęs” vaikinai bando atsigauti po skyrybų su merginomis.
Apie tai irgi tenka skaityti ne itin dažnai. Siekiate laužyti stereotipus?
– „Mano svajonių merginą” iš dalies sumaniau parašyti todėl, kad man atsibodo literatūros stereotipas, kad vyrai visada būna beatodairiški ir bejausmiai. Tokių vyrų, žinoma, yra. Bet yra ir tokių moterų!
Knygose stengiuosi parodyti, kad blogiukai ne visada vyrai! Turiu tiek draugų vyrų, kuriuos moterys apgavo arba paliko dėl kito, iš pamatų sukrėsdamos jų gyvenimą.
Bet nenoriu pasakyti, kad vyrai ir moterys vienodi. Manau, mes dažnai skirtingai sprendžiame problemas, bet galbūt turime daugiau bendra, nei atrodo iš pirmo žvilgsnio.
– Jūsų knygose įdomus ir amžiaus klausimas. „Mano svajonių merginos” pagrindinis veikėjas sulaukia 25 metų ir bando pamiršti savo pirmąją didžiąją meilę.
Knygoje „Trisdešimtmetis” („Turning Thirty”) vaizduojami atitinkamo amžiaus personažo rūpesčiai.
Vėlesnių jūsų knygų veikėjų amžius – per trisdešimt, tad jie susiduria su kitokiomis problemomis. Ar galėtumėte parašyti knygą apie už save daug vyresnius ar jaunesnius žmones?
– Amžius ir, sakyčiau, gyvenimo etapai yra nuolatinė mano knygų tema.
Manau, jei jose ir esama autobiografinių smulkmenų, tai kaip tik šiuo požiūriu.
Tai reiškia ne tai, kad pats patyriau tą patį, ką mano veikėjai, bet greičiau tai, kad tokie dalykai nutinka ar gali nutikti mano amžiaus žmonėms. Tie santykiai labai mane žavi, todėl uoliai juos tyrinėju.
Manau, kai esi pasiekęs tam tikrą gyvenimo etapą, pasijunti vienišas. Turbūt todėl šitaip ir rašau – kad skaitytojai suvoktų nesantys vieni.
– Daugelyje jūsų knygų veikėjų portretus padeda kurti muzika ir kinas. Tačiau jūsų minimi seni prancūziški filmai ir indi muzikos grupės skaitytojams dažnai būna mažai girdėtos arba negirdėtos. Kiek skaitytojui svarbu išsilukštenti tas detales, kad suvoktų knygą?
– Nuorodos į populiariąją kultūrą neturėtų atbaidyti! Jei norite, jos – papildomas sluoksnis. Norint smagiai perskaityti knygą, nereikia nieko apie tas nuorodas žinoti, bet jos gali pakurstyti smalsumą.
Jaunystėje labai mėgau tokias detales ir apie daugelį autorių ar muzikantų, kurių kitaip tikriausiai nebūčiau pažinęs, sužinojau iš skaitytų knygų, kuriose jie būdavo paminėti.
– Įvairiose kultūrose vis užverda diskusijos apie rimtąją ir populiariąją literatūrą. Ar manote, kad jos prasmingos? Ar galėtumėte parašyti labai rimtą, visai nejuokingą literatūros knygą?
– Man visa tai nerūpi. Aš tik noriu, kad mano knygas kas nors skaitytų. Puikiai žinau, kad kai kuriems skaitytojams mano knygos – mėgstamiausios pasaulyje. Nuoširdžiai manau, kad didesnio komplimento negali būti – jokia „Booker” premija to neatstotų!
Rašyti komedijas – visiškai nieko bloga. Komedija ir juokas – svarbūs gyvenimo elementai. Nepaisant to, ne visos mano knygos yra grynos komedijos!
– Ar kada nors sulauksime kurio nors jūsų romano tęsinio?
– Kaip tik ketinu pradėti savo pirmąjį tęsinį. „Trisdešimtmetį” parašiau daugiau kaip prieš dešimt metų.
Todėl nekantrauju vėl susitikti su tos knygos veikėjais ir pažiūrėti, kaip jiems dabar sekasi gyventi!
M.Gayle’as – apie savo rašymo įpročius
Laikas. Man geriausia dirbti rytą, labai blogai – po pietų, o neįmanoma – vakare.
Patalpa. Kartais rašau darbo kambaryje namuose. Turiu ir biurą ne namuose. Tik nuo užgaidų ir nuotaikos priklauso, kurią vietą pasirenku vieną ar kitą dieną.
Mąstymas. Mano, kaip rašytojo, darbas ne visada susijęs su rašymu. Kartais jis susijęs su mąstymu. Anksčiau jausdavausi kaltas dėl to, kad ištisą rytą ne rašydavau, o galvodavau. Dabar tapau išmintingesnis. Juk mąstymas – esminė rašymo proceso dalis. Be idėjų sunku ką nors parašyti, todėl pastaruoju metu daug laiko praleidžiu galvodamas ir dėl to nesijaučiu kaltas.
Skaitymas. Aš kiekvieną dieną peržvelgiu vieną laikraštį. Norėčiau peržvelgti visus. Mėgstu laikraščius, nes jie kartais pamėti neblogų idėjų. Mėgstu ir žurnalus, nes visada tikiuosi juose rasti tai, kas galbūt pakeis mano gyvenimą. Deja, taip niekada neatsitinka.
Internetas. Internetas man labiausiai patinka tuo, kad kiekvieną dieną pasaulį praturtina daugybe naujų idėjų. Kad ir kaip vertintum internetą, jis tikrai priverčia žmones mąstyti.