Muzikos veteranas A.Jarreau – ne iš tų, kurie leistų nurodinėti, kaip jam gyventi.
„Ponas Jarreau vėlai keliasi, o miegoti visada eina po vidurnakčio. Bet šiaip jo režimas neprognozuojamas”, – derinant interviu telefonu laiką perspėjo dainininko asistentas.
Kažkodėl nenustebau. Koks dar režimas? Kad šelmis A.Jarreau, nuolat koketuojantis su žiūrovėmis ir kaip prisukamas zuikis lakstantis iš vieno scenos kampo į kitą, kada nors apsiramins, nebesitiki niekas.
Tiems, kurie 2002-aisiais Vilniaus koncertų ir sporto rūmuose matė, ką scenoje išdarinėja šis energijos kamuolys, nekyla abejonių, ar eiti pasiklausyti jo dar sykį. Juolab kad kovo 2-ąją Vilniaus „Siemens” arenoje koncertuosiantis Alas žada originalią programą. Apie ją dainininkas pasakojo išskirtiniame interviu „Lietuvos rytui”.
– Nuo pirmos jūsų viešnagės Lietuvoje praėjo devyneri metai. Ar ją dar prisimenate? – paklausiau A.Jarreau.
– Pamenu, kad publika buvo labai gerai nusiteikusi.
Po koncerto į mano viešbutį atėjo lietuvių choro dainininkai, ilgai kalbėjomės apie dainavimą. Buvo smagu.
– Ką šį kartą mums padainuosite?
– Kiekvieną kartą elgiuosi taip, lyg publika mane girdėtų pirmą sykį – reikia pateikti jai visą savo istoriją.
Tačiau šįkart darysiu kitaip. Koncerte susitelksiu į du pirmuosius savo albumus – muziką, kurią atlikdavau, kai išgarsėjau tarptautiniu mastu.
O tada imsiuos dainų, kurias gal galima pavadinti hitais – „We’re In This Love Together”, „Take Five”, „Boogie Down”, „Roof Garden”.
– Kartais koncertuojate tik su pianistu. Kaip bus šį sykį?
– Atvykstu su visa grupe. Kai kurie muzikantai su manimi groja dešimt metų, o pianistas Larry Williamsas – daugiau nei du dešimtmečius.
Grupė mane puikiai pažįsta ir jaučia, kartu eitų ir per ugnį. Kartais tai ir darome. (Juokiasi.)
– Esate diplomuotas psichologas. Ar tai padeda jums geriau perprasti žiūrovus, užmegzti ryšį su jais? Juk esate laikomas bendravimo su publika meistru.
– Tikrai nepadeda. (Juokiasi.) Elgiuosi kaip visi artistai – stengiuosi dainuoti tai, kas publikai patinka. Kai matau, kad tai pasiteisina, man būna visiškai aišku, ką dainuoti toliau.
Antra vertus, psichologija man daug davė, pradėjau geriau suprasti žmones.
Kaip psichologas prie stalo sėdėjau su alkoholikais, narkomanais, žmonėmis amputuotomis galūnėmis, sergančiais cerebriniu paralyžiumi, ilgamečiais psichiatrinių ligoninių pacientais.
Kai tai patiri, pasikeičia ir dainavimas, ir rašoma muzika. Pojūčiai tampa aštresni.
– Prieš penkerius metus išleidote populiarumo sulaukusį albumą „Givin It Up”, įrašytą su garsiu džiazo atlikėju George’u Bensonu. Gal jau galvojate apie jo tęsinį?
– Žinoma, su George’u apie tai galvojome. Kita vertus, nesijaučiame įsipareigoję tai daryti.
Jei plokštelė būtų parduota dešimties milijonų egzempliorių tiražu, tada jau nebūtų kur trauktis, o dabar svarstome.
Bet aš bendradarbiauju ir su kitais puikiais muzikantais. Jau pusantrų metų vis koncertuoju su pianistu George’u Duke’u, gal ateityje įrašysime ir plokštelę.
Dar 1965-aisiais, prieš man ir jam išgarsėjant, kartu koncertuodavome San Fransisko klube „Halfnote”.
Kartą George’as įrašė mūsų pasirodymą į magnetofoną. Neseniai atradome tą įrašą – balandį ketiname jį išleisti.
– Kai 2002-aisiais dainavote Vilniuje, susidarė įspūdis, kad scenoje iš savęs norite išspausti paskutinį prakaito lašą. Pernai turėjote rimtų sveikatos problemų. Gal po to kiek apsiraminote?
– Kai patekau į ligoninę, gydytojas visą naktį žiūrėjo mano koncertų įrašus.
Kitą rytą atėjo į palatą ir pasakė – scenoje atiduodi visą energiją, privalai liautis taip elgtis, nebevargink savęs.
Atspėkite, ar aš jo klausau. (Juokiasi.) Žinoma, ne! Nebelakstau po sceną kaip sportininkas, bet atradau kitų pasirodymo aspektų. Daugiau susitelkiau į muziką, joje atradau naujų spalvų.
– Prieš porą metų įrašėte meilės dainų albumą „Love Songs” – kaip dovaną savo žmonai. Ką ji apie tai mano?
– Ji padėjo parinkti dainas. Svarsčiau, kokia dovana būtų geriausia pamaloninti žmoną. Ji nusprendė, kad geriausia – muzika. Sakykime taip – jai tai buvo tikrai džiugi Valentino diena.
– Po koncerto Vilniuje praėjus dešimčiai dienų švęsite 71-ąjį gimtadienį. Bus triukšmingas vakarėlis?
– Ne. Geriausia dovana, kokią man gali padovanoti draugai, – nelįsti į akis. Nenoriu didelių švenčių. Kiekvienas vakaras, kai stoviu scenoje, man yra šventė.
Per gimtadienį noriu tylos ir ramybės – jokio vakarėlio su dūdomis, garsia muzika, „su gimtadieniu” rėkiančiais žmonėmis.
– Turite sūnų Ryaną. Ar jo gyvenimas susijęs su muzika?
– Ne. Jam 27-eri, jis nėra labai muzikalus. Jam patinka sportas.
Ryanas aktyviai užsiima brazilišku džiudžitsu kovos menu, dalyvauja čempionatuose, kasdien treniruojasi. Sporto šaka, kurios jo tėvas nieku gyvu nebūtų išmėginęs. (Juokiasi.)
Mums su žmona atvimpa žandikaulis, o akys išsiplečia lyg sidabro doleriai, kai mes pamatome, ką Ryanas sugeba.
Kai jis augo, nebūtume atspėję, kad pasuks į tokią sritį.
Tačiau ir mes, ir pats Ryanas didžiuojasi, kad surado savo kelią nekopijuodamas tėvo.
– Neseniai pirmąsyk dainavote Kinijoje. Dienoraštyje rašote, jog lankyti naujas vietas – vienas didžiųjų gyvenimo malonumų. Kur dar norėtumėte padainuoti?
– Daugelyje vietų. Bet atsakysiu taip – aš tik pradedu pažinti tris seseris, kurias įsimylėjau dar mokykloje. Jų vardai – Estija, Latvija ir Lietuva.
Pradedu liesti jų rankas, suvokti, kas jos yra, matau jų akių, plaukų spalvą, stebiu jų grakščią eiseną, žiūriu, ką jos valgo, kaip rengiasi.
Tai – nuostabus naujas nuotykis, ir jis tik prasideda.
Aštuntoje klasėje į mūsų mokyklą atvyko latvis. Jam buvo keturiolika. Jis ilgesingai pasakodavo apie Lietuvą, Latviją ir Estiją. Tų šalių vardai man skambėjo naujai. Nuo to laiko svajojau susipažinti su trimis seserimis.
Karjeros kelias – įspūdingas
A.Jarreau – septynių prestižinių „Grammy” apdovanojimų laimėtojas. Jis – vienas iš nedaugelio artistų, laimėjusių šį prizą džiazo, popmuzikos ir ritmenbliuzo kategorijose.
Baigęs psichologijos studijas, dainininko karjerą A.Jarreau pradėjo praėjusio amžiaus septintojo dešimtmečio pabaigoje San Fransisko klubuose. Jau pirmasis atlikėjo albumas „We Got By”, išleistas 1975-aisiais, išpopuliarėjo Vokietijoje, o dar po poros metų dainininkas išgarsėjo visame pasaulyje.
2001-aisiais A.Jarreau pagerbtas žvaigžde Holivudo Šlovės alėjoje. JAV spauda dainininką vaizdžiai vadina „vienu nuostabiausių pasaulio gamtos išteklių” ir „įvairovės balsu”.
Dainininko karjeroje – įvairių žanrų muzikos įrašai ir koncertų programos, nuo džiazo iki popdainų ir pasirodymų Brodvėjaus miuzikluose bei koncertų su simfoniniais orkestrais.
Atlikėjas bendradarbiavo su daugybe džiazo ir kitų stilių žvaigždžių – Milesu Davisu, Chicku Corea, Davidu Sanbornu, Freddie Hubbardu, Jill Scott, Natalie Cole ir kitais.