Poetas A.Ginsbergas: „Turi būti ginama teisė rašyti atvirai“

„Kitų knygų“ leidykla išleido pirmąją amerikiečių poeto A.Ginsbergo (1926–1997) poezijos knygą lietuvių kalba. A.Ginsbergo poezijos rinktinė „Staugsmas, Kadišas ir kiti eilėraščiai“, kaip ir J.Kerouaco „Kelyje“ bei W.S.Burroughso „Nuogas kąsnis“, nutiesė kelius hipių klajonėms, padėjo vartotojišku gyvenimo būdu nusivylusiam jaunimui kurti naują kultūrą.

Šis poetas dažnai laikomas poezijos šamanu, nepraustaburnio genijaus Arthuro Rimbaud, ekscentriko Walto Whitmano ir mistiko Williamo Blake'o mokiniu. Jo tekstai – atviri, šokiruojantys, provokuojantys, o svarbiausia, jie priverčia ieškoti tiesos, abejoti dogmomis ir užduoti nepatogius klausimus.

Apie Amerikos kontrkultūrą ir savo vaidmenį joje A.Ginbergas pasakojo 1995 m. interviu „The Boston Book Review“ žurnalui.

- Apipjaustytas taip ir nebuvau. Gyvenau priešais sinagogą, žydų šeimoje, tačiau visi šeimos nariai buvo komunistai, socialistai ir ateistai. Jie negalėjo pakęsti rabinų ir ortodoksų, nors mano prosenelis buvo kaip tik ortodoksas. Esu parašęs eilėraštį „Yiddishe Kopf“, kuriame ir išdėstau savo pažiūras. Kaip tai paveikė mano seksualumą, nežinau, bet išaugau bohemiškoje aplinkoje, kurioje buvo propaguojamos laisvo mąstymo, laisvos meilės ir trečiojo dešimtmečio modernistinio idealizmo idėjos.

- Taip, tai šeimos užsiėmimas. Mano tėvas buvo tradicinis lyrinis poetas, kurio kūriniai spausdinami įvairiose antologijose. Jau nuo aštuonerių metų žinojau, kas yra rimas, metras, posmas, buvau mintinai išmokęs daugybę Yeatso, Vachelio Lindsay‘aus, Edwardo Arlingtono Robinsono, Ednos Millay eilių ir išmaniau visas eiliavimo taisykles. Tik nuo bitnikų laikų tarp jaunų poetų paplito mintis, kad jie gali išsisukti rašydami tai, kas užeina ant seilės.

Rašyti pradėjau būdamas penkiolikos, gal dar jaunesnis, tačiau nelaikiau savęs poetu. Maniau, kad tai tik hobis – tai, ką darai laisvalaikiu, kaip darė mano tėvas. Vėliau, būdamas septyniolikos, sutikau Kerouacą. Jis buvo mano pirmas sutiktas žmogus, rašymą laikantis šventu pašaukimu. Užuot buvęs rašančiu jūreiviu, jis tapo laivuose retkarčiais dirbančiu rašytoju. Tai pakeitė mano požiūrį į rašymą, nes irgi ėmiau laikyti jį šventu pašaukimu.

- Apie tai labai daug rašiau „Kadiše“ ir „Baltojoje drobulėje“. Išsiugdžiau didžiulę toleranciją chaosui, kitų žmonių ligoms, iracionalumui ir prieštaringam elgesiui. Visa tai nuteka nuo manęs, kaip nuo žąsies vanduo, tačiau kartais klausydamasis kitų žmonių bėdų atbunku, reaguoju apatiškai. Mieliau pasiūlyčiau jiems vištienos sriubos dubenėlį, o ne jų klausyčiausi. Linkstu rūpintis žmonių gerove ir komfortu – kaip motina, o ne spręsti jų psichines ar finansines problemas. Taigi kartais man trūksta užuojautos. Kartais mano akyse vyksta tragedija, o aš jos nematau. Kita vertus, esu labai tolerantiškas pusiau pamišusiems ar narkotikus vartojantiems asmenims. Esu kaip alkoholikų vaikas, kuris, norėdamas išlaikyti pusiausvyrą, sutvarko kitų paliktą mėšlą ir gyvena daug tvarkingesnį gyvenimą, nes matė daug chaoso.

- Man sakė, kad esu geras meilužis. O šiaip rašau eilėraščius, piešiu, fotografuoju. Turiu daug malonių užsiėmimų. Kai kurie jų – fiziniai, mėgstu gaminti valgyti. Kiti – meniniai, dvasiniai. Sulaukęs septyniasdešimties, turiu didžiulę krūvą knygų, didžiulę krūvą plokštelių, didžiulę krūvą nuotraukų ir piešinių. O taip pat didžiulę krūvą draugų ir jų dvasios bei proto atspaudų savyje. Pavyzdžiui, Kerouaco.

Žinot, ką turiu omenyje paminėdamas „atspaudus“? Na, jums lemta su jais augti, žvelgti į save ir aplinką jų akimis. Nuo šešiolikos metų turėjau savybę žvelgti į save Burroughso ir Kerouaco akimis, vėliau – Gregory Corso, Peterio Orlovsky, Gary Snyderio akimis. Dabar žvelgiu dzeno mokytojo iš San Francisko akimis.

Patyriau didžiulį intelektualinį ir emocinį malonumą artimai pažindamas daug didžių menininkų – Phillipą Grassą, dailininką Francesco Clementę, fotografą Robertą Franką. Neseniai netgi atsidūriau vienoje scenoje su Yehudi Menuhinu. Phillipas paprašė perskaityti „Saulėgrąžos sutrą“ pritariant muzikai, o diriguoti turėjo Yehudi Menuhinas. Tai mane pribloškė, nes iš savo jaunystės prisimenu jį kaip tokį neprieinamą milžiną. O jis pasirodė esąs mielas senas žydas, labai jautrus, elegantiškas, gražiomis rankomis. Labai gerų manierų ir labai protingas.

Turėjau daug nuostabių susitikimų su tokiais žmonėmis kaip Tristanas Tzara, su Man Rayumi ir Marceliu Duchampu Paryžiuje, su Jeanu Genet Amerikoje. Susipažinau ir su Louisu Ferdinandu Celine‘u, kuris 1960 ar 1961 metai atvažiavo aplankyti Burroughso. Mano gyvenimas buvo puikus, man pasisekė įsigyti daug nuostabių mokytojų.

- Na, tai būtų neįmanoma. Tačiau norėčiau parašyti kūrinį apie smaugiamą Amerikos žmonių laisvę ir jų sielas žalojančias korumpuotas vyriausybes.

- Savo eiliavimo technika mes sekėme Waltą Whitmaną, Williams Carlosą Williamsą, imažistus ir objektyvistus, o ne akademinius poetus, rašančius metronomo ritmu. Permainos vyko dailėje, poezijoje, muzikoje, visuose menuose. Mes propagavome atvirumą ir spontaniškumą, klasikinius Tibete, Japonijoje ir Kinijoje praktikuojamus dalykus, kurie Vakarų pasaulyje nebuvo laikomi klasikiniais, nes žmonės nebuvo pakankamai išsimokslinę ir laikė tai stichišku namudiniu eiliavimu.

Iš to kylantis atvirumas reikalavo spontaniškai išsakyti viską, ką galvoji, įsjkaitant ir tuos dalykus, kuriems žmonės prieštaraus arba bandys juos cenzūruoti. Taip atsirado Burroughso „Nuogas kąsnis“, kurį Amerikoje leido spausdinti tik po ilgo bylinėjimosi.

Mes domėjomės ir ekologija, planetos atkūrimu. Ypač tai rūpėjo Kerouacui, sakiusiam, kad „Žemė – tai indėnų reikalas“, Gary Snyderiui, kuris žinomas kaip poetas ekologas, Michaelui MacLure‘ui, kurio specialybė – biologas.

Mums taip pat rūpėjo sutraukyti cenzūros pančius ir kalbėti laisvai. Tai mums pavyko. Mene, anksčiau panašiam į kažkokią sunkią drėgną antklodę, atsirado gyvybės, energijos, fantastinių elementų, vizijų. Jau 5-ojo dešimtmečio pradžioje mes supažindinome žmones su Rytų mąstymu, dzenu ir Tibeto budizmu. Ypač tuo domėjosi Kerouacas ir Gary Snyderis, tuo metu mokęsis kinų ir japonų kalbų, o vėliau studijavęs dzeno vienuolyne Kiote.

Meditacijos ir sąmonės struktūros tyrimai buvo esminis dalykas. Tyrėme savo pačių agresyvumą ir išmokome su juo sugyventi, užuot leidus jam siaubti pasaulį, kaip tai darė Amerikos politika ir diplomatija: sėjo baimę, mačizmą ir griovė kitas kultūras.

Itin domėjomės afroamerikiečių kultūra ir afroamerikiečių menu, kuris tuo metu nebuvo pripažintas didžiuoju Amerikos indėliu į pasaulio kultūrą. Visa Kerouaco kūryba iš tikrųjų rėmėsi naujais bibopo garsais ir ritmais. Jis buvo pažįstamas su Charlie Parkeriu, Dizzy Gilespie, Theloniusu Monku, lankėsi jų koncertuose.

Taigi plėtėme amerikiečių supratimą, kas priklauso kanonui: ne tik judaizmas ir krikščionybė, bet ir budizmas, deizmas, animizmas. Taip keitėme jų mąstymą. Užuot vien dairęsi į Europą ir ieškoję rafinuoto modernizmo, iš naujo atradome Ameriką ir vietinių gyventojų kultūrą, liaudies pasakas, liaudies muziką ir miesto kultūrą.

Tai senosios amerikietiškos tradicijos, kylančios dar iš Whitmano, – ieškoti to, kas sava, pasinaudoti vietinėmis vertybėmis, o ne atmesti jas, naudotis savo kalbos ritmu, savo žodynu, o ne XIX amžiaus anglų kalbos pavyzdžiais.

- Aš tik bandau rašyti vadovaudamasis Walto Whitmano nurodymais. Jis sakė turįs viltį, jog ateities poetai rašys ATVIRAI. Aš bandau atvirai užrašyti savo pojūčius bei mintis, ir ši teisė turi būti ginama, nes mano patirtis daugiau ar mažiau sutampa ir su kitų žmonių patirtimi.

- Dabar mes turime neveiksnią vyriausybę ir žiniasklaidos brukamą plastiką, mūsų tikrovė yra žlugusi daugeliu aspektų. Ypač tai pasakytina apie seksą, jį išstūmė smurtas ir mirties garbinimas. Vyriausybė pilna veidmainių, kurie vengia spręsti tikras ekologines, gyventojų pertekliaus, varguomenės bėdas, medicininės sistemos bankrotą, benamystės, rasinės nesantaikos, narkotikų problemas. Tarp visos demagogijos ir sumaišties poezija turėtų išlikti sveiko proto, asmeninio skaidrumo ir tyrumo švyturiu. Poezija ir jos sena bičiulė muzika tampa viena iš bendravimo formų, kurios dar nekontroliuoja privilegijuoti visuomenės sluoksniai

- Ne, nėra jokio Alleno Ginsbergo. Tai tik tuščių atomų sankaupa.

- Ne, nesigrumiu, tik sakau, kad „nemirtingumas ateina vėliau“. Tai toks pokštas.

- Praleidau savo progą išsigelbėti. Kaip menininkas aš galbūt ir išsigelbėjau, tačiau dvasine prasme kažin. Aš tikrai nepasinaudojau visomis pamokomis, kurios man buvo duotos.

- Visiško nemirtingumo nėra. „Saulė nėra amžina, štai todėl egzistuoja liūdesys“, – esu rašęs savo ankstesnėje knygoje. Net saulė užgęsta. Štai kodėl svarbu turėti akstiną perduoti dharmą ar rašant sukauptą išmintį. „Kad rašalu juodu mano meilė skaisčiai šviestų“, – Šekspyras.

Budizmas pateisina šlovės ir nemirtingumo siekį, nes šie dalykai suteikia jums progą pasukti didesnį gyvų būtybių dharmos ratą, kol esate gyvi; o kai mirštate, jūsų poezijos radijas ir toliau transliuoja dharmos suvokimą, kad žmonės jį išgirstų ir juo pasinaudotų jau tada, kai esate mirę.

Ankstesnėje knygoje rašiau: „Kol esu čia – dirbsiu. O koks tas darbas? Palengvinti gyvenimo skausmą.“ Gali palengvinti žmonių gyvenimo skausmą po savo mirties savo menu, kurdamas grožį – kaip Poe, leisdamas jiems atpažinti save mene – kaip tai darė Waltas Whitmanas, leisdamas saugiai jaustis gėjams – kaip tai darė Gore‘as Vidalas, Burroughsas ir Jeanas Genet, leisdamas saugiai jaustis heteroseksualams – kaip tai darė Henry Milleris ir D. H. Lawrence‘as.

Šie darbai spinduliuoja išmintį net autoriams jau mirus, ir jeigu jūs siekiate palengvinti žmonių kančias, tą galima padaryti kuriant meną, nepriklausomai nuo to, ar mūsų planeta išliks, ar ne. Net atsidūręs ant mirties slenksčio, prie pražūties, nesvarbu esi asmuo ar planeta, iš meno gali pasisemti įžvalgos, išminties ir įkvėpimo vienovės, ir tai palengvins perėjimą iš šio gyvenimo į atslenkantį nieką ir pavers sielvartą palaimingu atpažinimu.

***

A.Ginsbergo knyga „Staugsmas, Kadišas ir kiti eilėraščiai“ pristatoma vasario 19 d., šeštadienį, 19:00 val., Vilniaus knygų mugėje, 5.2. konferencijų salėje („Litexpo“ parodų rūmuose, Laisvės pr. 5, Vilniuje).

Prisiminimais dalinsis Rolandas Rastauskas, 1984 metais bendravęs su Allenu Ginsbergu, kai šis drauge su garsių JAV literatų delegacija lankėsi Vilniuje. Trumpą pranešimą „How Ginsberg Revolutionized America Through Poetry“ perskaitys amerikiečių poezijos žinovas Jake‘as Levine‘as. Alleno Ginsbergo vertėjai Marius Burokas ir Kasparas Pocius perskaitys keletą savo verstų tekstų.