„Laikraščiuose, radijuje ir televizijoje tik ir liejasi graudūs verksmai, kad Lietuva tuštėja, - sakė leidyklos „Baltos lankos“, iš kurios penkių naujai pristatomų knygų autorių net keturi yra gyvenantys užsienyje, o vienas – apskritai užsienietis, generalinis direktorius Saulius Žukas. - Man regis, jau laikas vežimą atsukti į kitą pusę ir pasižiūrėti, ką gi dar pozityvaus be tų milijardų, kurie pompuojami per bankus į Lietuvą, remiant čia likusiųjų gyvenimą, šiandien mums duoda išvažiavę žmonės.“
Emigracijos baubas - išpūstas
2011 metų Vilniaus Knygų mugėje vykusios diskusijos „Naujosios emigracijos reikšmė lietuvių literatūroje“ dalyviai, regis, vienbalsiai liudijo, kad emigracijos baubas mūsuose pernelyg išpūstas. Dovilė Žvalionytė iš Viešosios politikos ir vadybos instituto, 2008 metų pradžioje, prieš pat įsisiūbuojant ekonominei krizei, dariusio užsienyje – Anglijoje, JAV, Airijoje, Ispanijoje ir Vokietijoje - gyvenančių emigrantų apklausas, taip pat sugrįžusių į Lietuvą emigrantų apklausą, tikino, kad padėtis nėra tokia baisi, kaip dažniausiai piešiama.
„Emigrantus įprasta laikyti atskirtais nuo Lietuvos, prarastais, - kalbėjo D.Žvalionytė. - Sakydami, kad išvyko pusė milijono, turime omenyje, kad mes jų netekome. Bet taip nėra. Mes pastebėjome, kad labai daug žmonių išvažiuoja ir vėl grįžta, po to vėl gali išvažiuoti. Tarp mūsų apklaustų išvykusiųjų daugiau kaip trečdalis buvo tokių, kurie tą darė jau antrą ar trečią kartą.
Ir grįžusiųjų yra daugiau, nei mes įpratę manyti. Mums patiems buvo netikėta, kad apie 10 procentų Lietuvoje gyvenančių žmonių yra gyvenę užsienyje. Atlikę skaičiavimus gavome, kad tokių grįžusių emigrantų yra apie 200 tūkstančių. Tad iš pusės neva prarasto milijono reikėtų atimti bent jau šį skaičių.“
Pasak instituto atstovės, žmonės gyventi į užsienį išvyksta ne vien vejami ekonominių sunkumų. Dalis jų ieško naujų patirčių, pažinčių, nori praplėsti savo akiratį. Gal tai lemia ir kitokią šiuolaikinių išeivijos rašytojų savijautą?
Žurnalistė Rima Janužytė patikslino, kad oficialioji statistika skelbia, jog pernai į užsienį išvyko apie 100 tūkst. lietuvių – daugiau, nei per pastaruosius 10 metų kartu sudėjus. Prognozuojama, kad šiemet išvyksiančiųjų skaičius taip pat gali būti panašus.
Šiuolaikiniai emigrantai – didesni individualistai
Pasak R.Janužytės, pokaryje išvažiavę lietuviai stengėsi burtis, bendrauti, palaikyti ryšį, o dabar išvykę ne visada nori palaikyti ryšį su kitais tautiečiais. Tai priklauso nuo šalies. Airijoje yra palyginti stipri bendruomenė, o, pavyzdžiui, Norvegijoje kai kurie net nenutuokia, ar jų mieste yra daugiau lietuvių.
A.Užkalnis taip pat pabrėžė šiuolaikinei emigrantų kartai būdingą individualizmą. „Emigracija visada yra individualus pasirinkimas, - sakė rašytojas ir žurnalistas. - Net jeigu kartais šį savo pasirinkimą mes patys būname linkę nuasmeninti, parodyti jį kaip priverstinį, tarsi ne mes patys jį būtume padarę.“ Iš lietuviško polinkio į bendruomeniškumą iš dalies ir kyla negatyvus požiūris į emigraciją kaip reiškinį, su kuriuo, esą, reikia kovoti ar bent jau sumažinti jo mastus.
Pasak A.Užkalnio, pagrindinis emigrantų – žmonių, ne bendruomenės – bruožas yra drąsa ir ryžtingumas. Tai žmonės, padarę pasirinkimą nesvarbu kokiais - ekonominiais, tobulėjimo motyvais ar ieškodami naujų patirčių, - ir gyvenantys su to pasirinkimo rezultatais.
Gyvenimas užsienyje nereiškia atitrūkimo nuo Lietuvos
Elvyra Davainė, žurnalistė, 5 metus pragyvenusi Airijoje ir parašiusi knygą apie emigrantines patirtis, jaučiasi savotiška ryšininke tarp Lietuvos ir Airijos. „Mes visi, pabuvę emigracijoje, esame savotiški ryšininkai.
Kaip anksčiau Lietuvoje nebuvo šeimos, kurios nebūtų palietusi tremtis, taip dabar nėra šeimos, kurios nebūtų palietusi emigracija. Kažkas iš šeimos – brolis, sesuo, tėtis, teta, pusbrolis – yra išvykęs, ir kiekvienam rūpi sužinoti, kaip jie ten gyvena.
Mes, grįžę iš emigracijos, kartais vengiame apie tai atvirai kalbėti. Artimiesiems pasakojame nuotrupas – kaip sekasi, ką pirkome, ką pamatėme. Bet to tikrojo gyvenimo, ką tenka patirti žmogui, atvykusiam į svetimą šalį, daugelis nepasakoja. Nėra malonu pasakoti, kaip mokytojai tenka dirbti padavėja, suktis tarp įkaušusių svečių, o žurnalistei – šveisti slaugos namų grindis“, - sakė E.Davainė.
Šiuo metu Malaizijoje laikinai gyvenanti Gabija Grušaitė, kurios romane „Neišsipildymas“ aprašytas emigrantų, ne sėsliai gyvenančių kurioje nors vienoje šalyje, o važinėjančių po daugelį, gyvenimas, sakė: „Nežinau, kokia bus mano kita stotelė. Tai gali būti Niujorkas, o gali būti ir Vilnius. Geografija nėra labai svarbi – visada mintimis esu Lietuvoje.“
Pasak G.Grušaitės, panašiai, kaip nemaža dalis jos kartos jaunimo, palikusios Tėvynę dėl studijų užsienyje, Lietuvai nereikėtų suprasti emigracijos kaip išvažiavimo ir kaip protų praradimo, o suvokti, kad tie protai grįžta ir kažką atsiveža. „Žmonės nėra pasiruošę priimti to, ką gauna atgal“, - apgailestavo knygos autorė.
Išeivijos literatūra – sovietinių laikų suskirstymas
Ar literatūra, sukurta už Lietuvos ribų, skiriasi nuo literatūros, sukurtos čia? A.Užkalnis mano, kad ženklaus skirtumo, kuris leistų padalinti literatūrą į Lietuvos ir išeivijos, nebėra.
„Terminas „išeivijos literatūra“ turėjo prasmę tais laikais, kai išvažiavimas į užsienį reiškė išvažiavimą visam laikui ir beveik visišką kontaktų praradimą. Dabar yra kitaip. Man rodos, būtų laikas grįžti prie normalaus visame pasaulyje priimto požiūrio, kad rašytojo gyvenamoji vieta nėra jo kūrinių vertinimo kriterijus.
E.Hemingway daug metų gyveno Kuboje, bet aš negirdėjau, kad kas nors jį vertintų kaip Amerikos išeivijos rašytoją. Tai dirbtinis suskirstymas, kilęs iš sovietinių laikų, kai rašytojas emigracijoje buvo tarsi su tam tikru antspaudu“, - sakė A.Užkalnis.
Pasak diskusijos dalyvio, rašytojas yra pasakotojas. Kuo daugiau jis mato ir patiria, tuo lengviau jam pasakoti. Kuo siauresnis regėjimo laukas, tuo mažiau yra apie ką kalbėti. „Man atrodo, kad tie žmonės, kurie ilgesnį ar trumpesnį laiką gyvena užsienyje, savo kūrybos arsenale automatiškai turi labai svarbų ginklą – turi daugiau apie ką rašyti. Jie mato daugiau kitokių žmonių, jie ryte atsiverčia daugiau kitokių laikraščių, įsijungę televizorių mato kitokius televizijos kanalus“, - užsienyje gyvenančių lietuvių rašytojų privalumus vardijo A.Užkalnis.
Lengviau rašyti, girdint savo kalbą
Vis dėlto visi diskusijos dalyviai sutiko, kad gyvenimas užsienyje daro poveikį rašytojo vartojamai kalbai. E.Davainė prisipažino, kad būdama užsienyje pati parašė labai nedaug. „Įkvėpimas grįžta, kai grįžti į savo aplinką, kai girdi savo kalbą. Negirdėjimas aplink savo kalbos yra iš tikrųjų didelis šokas. Negirdint savo kalbos, nevartojant jos yra labai sunku rašyti, bent jau man“, - sakė rašytoja.
„Vienas mokslo draugas man yra pasakęs, kad mano rašymai jam primena anglišką tekstą, išverstą į lietuvių kalbą. Aš tai priėmiau kaip didelį pagyrimą, nes jis nepasakė, kad tai bloga lietuvių kalba, - juokavo A.Užkalnis. - Tai kitokia lietuvių kalba. Jeigu galima rašyti lietuviškai, bet rašyti kitaip – galbūt tai yra vienas iš veiksnių, kuris atkreipia skaitytojo dėmesį ir jam patinka.“ Bet rašytojas taip pat pripažino, kad didelę savo knygos „Anglija - apie tuos žmones ir jų šalį“ dalį parašė ne būdamas užsienyje, o Nidoje.
Tuo tarpu G.Grušaitė savo knygą rašė Sirijoje ir Malaizijoje, ir lietuvių kalbos nesigirdėjimas aplink nebuvo jokia kliūtis kūrybai: „Man atvirkščiai – netgi norėtųsi kai kuriuos svetimus žodžius atsinešti į Lietuvą. Pavyzdžiui, yra žodis „banglentė“, bet nėra veiksmažodžio, kuris apibūdintų tą reiškinį ir visą su juo susijusią subkultūrą. Manau, kad lietuvių kalba turėtų nuolat plėstis ir pasiimti iš kitų kalbų ir kitų pasaulio šalių mums naudingus dalykus. Kitų kalbų įtaką vertinu labai teigiamai.“