„Aš labai senamadiška – skeptiškai vertinu bandymus šiuolaikinti klasiką.
„Bohemiečių” spektaklyje turėsiu perlaužti save. Man norėjosi darsyk prisiliesti prie Piotro Čaikovskio ir Aleksandro Puškino kūrybos, bet svarbiausia – pabūti scenoje kartu su dukterimi”, – kalbėjo 63 metų operos solistė I.Milkevičiūtė.
Dalios Ibelhauptaitės statomo „Onegino” premjeroje, kurią rengia „bohemiečių” trupė, dainininkė kurs nedidelį Auklės vaidmenį. Su I.Milkevičiūte spektaklyje dainuos ir jos duktė – 29 metų A.Grigorian.
Asmik debiutuos Tatjanos partija, kurią prieš 30 metų lietuvių operos scenoje dainavo ir I.Milkevičiūtė.
Vaidmenys solistes baugino
Šių ryškių menininkių susitikimas scenoje intriguoja dėl daugelio priežasčių.
Kad padainuotų su dukterimi, I.Milkevičiūtė pirmą kartą ryžosi imtis žemo mecosoprano partijos – iš soprano aukštumų nusileisti ant žemės.
„Auklės personažas man labai artimas, bet neįprastai žemiškas po iškilių soprano personažų – dar nežinau, ar pavyks padainuoti šią partiją”, – neslėpė primadona.
A.Grigorian vaidmuo „Onegine” taip pat kėlė dvejonių.
„Iš pradžių man buvo baugoka imtis Tatjanos vaidmens, – prisipažino dainininkė. – Ji man atrodė per daug lyriška.
Bet įsigilinusi į personažą supratau, kad jame – labai daug stiprybės. Patikėjau, kad man pavyks jį įkūnyti. O motinos buvimas greta verčia pasitempti labiau nei bet kada.”
Vengia panašumo į motiną
A.Grigorian repertuare yra nedaug vaidmenų, kuriuos dainavo ir jos motina bei ilgametė pedagogė I.Milkevičiūtė.
„Aš vengiu rinktis tuos pačius vaidmenis, nes su mama esame labai skirtingos asmenybės ir menininkės. Mūsų nuomonės dažnai išsiskiria, man daug ką norisi daryti kitaip.
Manau, ir mano Tatjana bus visiškai kitokia nei mamos – net ir norėdama negalėčiau kurti kaip ji. Jei esi menininkas, negali būti panašus į ką nors kitą: tu esi tu”, – dėstė Asmik.
I.Milkevičiūtė į tokį dukters atsiribojimą žvelgia filosofiškai.
„Manau, jaunystėje buvau panaši į Asmik, tik gal uždaresnio būdo, – šyptelėjo primadona. – Jaunystėje visi ieškome savo kelio. Vėliau pats gyvenimas pakoreguoja mąstymą ir sprendimus. Todėl aš stengiuosi niekam neprimesti savo nuomonės.
O Asmik pati prašo mano pagalbos rengdama vaidmenis, kreipiasi patarimų ir pyksta, jei tuo metu negaliu jai skirti laiko. Kartais suderinti darbotvarkes mums būna sunku.”
Linki sveikatos ir miego
I.Milkevičiūtė neslėpė nerimaujanti dėl milžiniškų Asmik darbo krūvių.
„Net neįsivaizduoju, kaip ji visur spėja, – stebėjosi I.Milkevičiūtė. – Tik ką dainavo Undinę (Antonino Dvorako operoje) Rygoje čekiškai, o dabar yra parengusi šią partiją vokiškai, nors turėjo ir kitų spektaklių Latvijoje bei Lietuvoje.
Padirbėti su „bohemiečiais” ji atlėkė iš „Undinės” repeticijų Berlyne ir tuoj pat vėl skrenda atgal. Į Lietuvą sugrįš tik prieš pat premjerą.
Kai nauji vaidmenys pilte pilasi, sunku kiekvieną jų nušlifuoti – aš turėčiau prie ko prikibti dėl Asmik dainavimo. Tačiau tikiu, kad laikui bėgant viskas susitvarkys, o balsui dideli krūviai tikrai neturėtų pakenkti. Kad tik užtektų dukteriai sveikatos ir miego.”
Motinai skauda širdį, kad duktė per darbus neranda laiko sau.
„Nei šeštadienių, nei sekmadienių – reikia nuolat rengti naujus vaidmenis, tobulinti senus.
Niekam nerūpi, kada išmokstama ta gausybė partijų, – kalbėjo primadona. – Tačiau jeigu kas nors tiki tavo talentu, jautiesi tvirtas. Asmik turi į ką atsiremti – aš labai didžiuojuosi savo dukterimi.”
Jaučiasi savo stichijoje
A.Grigorian šiuo metu rengiasi debiutui Berlyno „Komische Oper” – po poros savaičių ji ten atliks Undinės vaidmenį.
Į „Onegino” repeticijas solistė atvyko tiesiai iš oro uosto.
„Tai nėra aukojimasis. Tai – malonumas, – tikino be atokvėpio iš Undinės į Tatjanos vaidmenį „persijungusi” artistė. – Reikėtų statyti paminklą Dalytei (D.Ibelhauptaitei. – Red.), kad ji atsimena kiekvieno „bohemiečio” laisvas dienas ir leidžia pasidžiaugti vieniems kitais.”
Asmik „Onegine” pasijuto lyg savo stichijoje. Mat šiuolaikiški operų pastatymai – jos repertuaro pagrindas.
„Naujas „bohemiečių” spektaklis artimas ir suprantamas kiekvienam mūsų, nes dar prisimename sovietmetį, matėme daug rusiškų filmų, – kalbėjo solistė. – Aš neįsivaizduoju savęs klasikiniame pastatyme – nemoku vaidinti, galiu tik būti scenoje.”
Nepateko į tėvų šešėlį
„Man patinka, kad šiandien opera artėja prie vizualiųjų menų, nors dėl to gal nebėra tokių ryškių vokalo žvaigždžių kaip anksčiau.
Tačiau tai nereiškia, kad aktoriai ir dainininkai dabar prastesni”, – svarstė A.Grigorian.
Asmik ir savo kūrybos braižo paieškas sieja su režisieriais.
„Man pasisekė – sutikau puikių menininkų, kurie muzikiniame teatre man padėjo atrasti save, o ne būti tiktai I.Milkevičiūtės ir Gehamo Grigoriano dukterimi.
Buvo sunku nugalėti tėvų autoriteto ir atsakomybės baimę, tačiau, manau, aš išvengiau lyginimo su tėvais. Kai ko nors siekiu, man sunku pasipriešinti”, – tvirtino A.Grigorian.
Pelenė pavirs meno elito pažiba
* Lietuvoje P.Čaikovskio „Eugenijaus Onegino” premjera įvyko 1923 metais Valstybės operoje Kaune.
* Šis veikalas vien pagrindinėje šalies operos scenoje buvo pastatytas šešis kartus, rodytas ir Kauno bei Klaipėdos muzikiniuose teatruose.
* Lietuviai dar nė karto nebandė peržengti klasikinių „Eugenijaus Onegino” interpretavimo kanonų. „Bohemiečiai” pirmieji sulaužys šią tradiciją.
* D.Ibelhauptaitės pastatymas klasikos šedevro veiksmą nukels į 8-ojo dešimtmečio Rusijos užkampio komunalinį butą. Operos personažai virs šio buto gyventojais. Trečiasis veiksmas skleisis 9-ojo dešimtmečio Niujorke.
* Įspūdingiausia „bohemiečių” operoje – Tatjanos istorija. Ji išteka už Niujorko šiuolaikinio meno muziejaus savininko milijonieriaus ir iš „komunalkės” pelenės, drovios ir kuklios svajotojos virsta Niujorko intelektualų bei meno elito pažiba.