Leidyklos „Tyto alba” albumas „Raimundas Sližys” – ne visai įprastas. Tai tarsi dvi knygos vienoje – svarbiausių dailininko kūrinių reprodukcijos ir šūsnis atsiminimų.
Atsiminimais apie R.Sližį dalijasi per šešiasdešimt žmonių. Ne tik kolegos dailininkai ar menotyrininkai, bet ir šeimos nariai, bičiuliai, jo kūrybos gerbėjai.
Tie, kurie su juo mokėsi, ir tie, kurie kartu plaukiojo jachta. Moterys, kurios jį mylėjo ir vertino kaip kolegą, visada pasirengusį pagelbėti.
Beveik visi prisimena ir dailininko kulinarinius sugebėjimus. Todėl nenuostabu, kad knygoje galima rasti kelis paties tapytojo receptus.
– Ar sunku buvo kurti tokią spalvingą knygą, kurioje telpa ir kūryba, ir daugybė kitų tapytojo R.Sližio pomėgių – kulinarija, buriavimas, medžioklė? – paklausiau leidinio sudarytojos 55 metų menotyrininkės R.Rachlevičiūtės.
– Sunkiausia buvo surinkti svarbiausius R.Sližio darbus. Vilniaus ir Kauno muziejai turi vos po keletą ankstyvųjų jo darbų. Tik tiek, kiek buvo pirkta sovietmečiu.
R.Sližio paveikslai dažnai buvo nuperkami tiesiog iš dirbtuvės. Sužinojau, kad danai, norvegai ar kiti užsieniečiai, vaikštinėdami Užupyje, būtinai pas jį užsukdavo. Jis buvo bendravimo genijus.
Dar studijų laikais atkreipiau dėmesį į tai, kad tapytojas neslėpdavo savo darbo proceso. Užeini pas jį, o jis piešia, tapo kaip koks Rubensas. (Juokiasi.) Nenusuka kuriamo darbo į sieną, neišvaro. Gali prisėsti, nes jis bendrauja ir toliau paišo.
Jis turėjo tokio laisvumo, pasitikėjimo savimi. Ir savo kolegoms padėdavo, papozuodavo, nesivaržė kūrybos proceso kaip daugelis.
– Vadinasi, šeimai nebereikia rūpintis pilna paveikslų dirbtuve, kaip daugelio kitų žinomų dailininkų giminaičiams?
– Tikrai ne. Dažnai mirusių garsių dailininkų našlės yra pasilikusios po kokius 15–20 neliečiamų darbų.
R.Sližys taip gyveno, kad to aukso fondo neliko. Todėl visų klausinėjau, gal kas nors žino, kas gali turėti jo paveikslų.
Kažkas Londone matė, kažkas Danijoje ar dar kur nors kitur. Jo kūryba labai plačiai pasklidusi.
Sūnus Simonas nuoširdžiai domisi ir žavisi tėvo darbais. Jei važiuodamas gatve pro langus pamato, kad kur nors kabo didelis tėvo darbas, išdrįsta užsukti ir paprašyti pasižiūrėti. Kai gali, stengiasi nusipirkti tėvo kūrinių. Jis jau turi nedidelę kolekciją.
– Kodėl pastaruoju metu tiek daug problemų kyla dėl knygų apie neseniai mirusius mūsų kultūros žmones? Poeto Sigito Gedos gerbėjai nepagarba kaltina literatūros tyrinėtoją Viktoriją Daujotytę.
Jūs taip pat jau sulaukėte priekaištų dėl nuogo R.Sližio fotografijų.
– Juntamas sutrikimas. Arba atviraujama geltonojoje spaudoje, per televiziją, arba puolama į kitą kraštutinumą – stengiamasi, kad jokia asmeninio gyvenimo detalė neišsprūstų į viešumą.
Aš, kaip albumo sudarytoja, esu įvaryta į kampą.
Norėjau paprastai ir nuoširdžiai parodyti, koks R.Sližys buvo žmogus, tačiau pasirodė, kad daugelis norėtų paradinio albumo – klasikinio dailininko pristatymo.
Kai R.Sližio nuotraukos pasirodo Algio Griškevičiaus knygose – viskas gerai. O kai jas pamato knygoje apie patį tapytoją, priekaištauja, kad aš šaipausi ir ieškau sensacijų.
Tačiau aš nesišaipiau. Tiesiog stengiausi pristatyti visus jo pomėgius. Visus talentus. Tarp jų – ir sugebėjimą būti puikiu modeliu kitiems dailininkams.
Kodėl turėčiau slėpti tai, kad jis mėgo pozuoti ir A.Griškevičiaus paveikslams, ir nuotraukoms? Tai būtų nesąžininga.
Žinoma, jei dailininkai mėgsta fasadinę kultūrą, jie ir išlieka uniformuoti klasikai.
Bet Raimundas buvo kitoks – gyvas žmogus, toks įdomus savo kūrybos ir pomėgių įvairove. Nepadoru būtų jį pristatyti uniformuotą. Juk jis toks tikrai nebuvo.
Aš net pasiklausiau Raimundo motinos sesers Eleonoros, ar jos neįskaudins paskelbtos nuotraukos, tačiau ji tik patvirtino, kad dailininkas buvęs kaip tik toks – nuo mažens mėgęs įvairius pokštus.
– Menotyrininkai R.Sližio paveiksluose dažnai įžvelgia socialinės kritikos. Perskaičius šią knygą susidaro įspūdis, kad mados pasaulio blizgesys R.Sližiui visai patiko.
– Aš irgi neįžvelgiu kritikos. Žinoma, pasišaipydavo iš tų poniučių. Tačiau man atrodo daug svarbiau, kad jis įsiūlė žmonėms visai kitokius moteriško grožio idealus.
Nors buvo gana grubokos išvaizdos, tapydamas save kaip Kristų ir kitus personažus jis įtvirtino kitokį ir vyriško grožio supratimą. Parodė, kad kiekvienas žmogus yra gražus.
Net komplimentai, kuriuos jis tikrai nuoširdžiai sakydavo moterims, buvo labai keisti. Pavyzdžiui, vienai kolegei ištarė: „Na, ir šnervės.” O kitai: „Na, ir kakta – kaip sūris.” Ar tai komplimentas, ar įžeidimas?
Jis į žmogų žiūrėdavo kaip batsiuvys į kurpalį.
O mada domėjosi nuoširdžiai, todėl, matyt, neatsitiktinai dėstė tapybą Dailės akademijos Kostiumo dizaino katedroje.
– R.Sližys rengdavosi madingai?
– Sakyčiau – stilingai. Visuomet pastebėdavo, kas kaip apsirengęs. Ir jam tai buvo svarbu.
Juk ir iš darbų matyti, kad R.Sližiui rūbas buvo žmogaus savasties – unikalumo ir autentiškumo – išraiška.
O pozavimas be rūbų – atvirumo ir drąsos priimti save tokį, koks esi, būdas.
Dailininkas ir vaidino, ir medžiojo
Vienas populiariausių lietuvių tapytojų R.Sližys gimė 1952 m. Kaune, augo Žaliakalnyje.
1970 m. baigė Kauno J.Naujalio meno mokyklą. 1970–1976 m. studijavo Lietuvos dailės institute Vilniuje (dabar – Vilniaus dailės akademija). Įstojo į dizaino specialybę, vėliau studijavo monumentaliąją tapybą pas žinomą tapytoją S.Veiverytę.
Baigęs mokslus dirbo restauruotoju P.Gudyno restauravimo centre. Nuo 1989 m. dėstė Vilniaus dailės akademijoje.
Surengė daugiau kaip 30 personalinių parodų. Dalyvavo grupinėse parodose Lietuvoje ir užsienyje. Jo darbai buvo eksponuojami JAV, Danijoje, Didžiojoje Britanijoje, Olandijoje, Vokietijoje, Švedijoje, Estijoje, Latvijoje, Rusijoje, Uzbekistane.
Studijų metais vaidino instituto draugų spektakliuose ir Dailininkų sąjungos rengiamuose dailininko J.Varno vaidinimuose. 1987 m. A.Puipos filme „Amžinoji šviesa” suvaidino saugumietį Feliksą.
Buvo aistringas medžiotojas. Darydavo paukščių iškamšas ir jas pats dažnai piešdavo. Nuo 2006 m. – Lietuvos ornitologų draugijos narys.
Mirė 2008 m. Vilniuje.