Vilniaus Kaziuko mugės kino teatre savaitgalį buvo pristatyta premjera – naujausias J.Leikaitės dokumentinis animacinis filmas „Šokančios Vilniaus verbos”, sukurtas kartu su Valentu Aškiniu.
„Šokančios Vilniaus verbos” – ketvirtas kūrinys iš tradicinėms lietuvių šventėms skirto ciklo. 47 metų dailininkė jau yra sukūrusi animacines juostas apie Užgavėnes, Velykas, Jonines.
– Kodėl šį kartą pasirinkote dokumentinio filmo žanrą, o animaciją naudojate tik kaip intarpus?
Juk žiūrovams kaip tik tie animaciniai verbų šokiai ir paliko didžiausią įspūdį, – paklausiau J.Leikaitės.
– Animacija – labai brangus dalykas, o mes žinojome, kad daug lėšų šiam projektui krizės metu tikrai negausime.Tokios trukmės animaciniam filmui reikėtų 400 tūkstančių litų. O mes turėjome tik minimalų finansavimą, kurio vos užteko filmui sumontuoti.
Kita vertus, nesinorėjo visai atsisakyti animacijos. Todėl vieną semestrą savo studentams iš Vilniaus technologijų ir dizaino kolegijos pasiūliau interpretuoti šokį su verbomis.
– Ar nesunku buvo sudominti jaunimą tokia etnografine tema?
– Iš pradžių jie į tai žiūrėjo gana skeptiškai.
Tačiau kai pradėjome rinkti informaciją apie verbų ornamentus, pynimo struktūrą, naudojamus simbolius ir jų reikšmes, labai tuo susidomėjo.
Ir sukūrė labai įdomių animacinių darbų, kuriuos galima pamatyti filme. Viename jų prieš kamerą šoka tikros džiovintos gėlės.
Kitame – trimatė animacija. Yra ir ranka pieštų piešinių.
Vienas studentas panaudojo senovines nuotraukas, kita sukonstravo verbas iš spalvotų makaronų.
– Kaip kilo idėja pagrindiniu filmo herojumi pasirinkti verbą?
– Ką tik buvau pabaigusi filmą apie Velykas „Margučių rytas”, kurio centre – margučiai. Visi šoka, daugybė ornamentų, ant paprasčiausio kiaušinio išrašomi sakraliniai senosios mūsų kultūros ženklai.
Tuomet ir kilo noras patyrinėti verbas, kuriose džiovinti augalai, gėlės taip pat sudėliojami tam tikra seka, ornamentais.
Vos pradėjusi dirbti įsitikinau, kad su verba susiję daug įdomių dalykų, kuriuos verta užfiksuoti. Juk po dešimties metų jų gali ir nelikti.
Filmas ilgokas, nes reikėjo parodyti nemažai svarbios istorinės medžiagos.
Juk verbų atsiradimas siejamas su šv.Kazimiero kultu, Vilniuje vykusiomis pirmosiomis amatininkų eitynėmis.
Todėl jame nemažai ir šiuolaikinių, ir istorinių Kaziuko mugės vaizdų.
– Gal pati išmokote rišti verbas? Kas jus labiausiai nustebino?
– Prisipirkau pilnus namus verbų, nors jų rišti taip ir neišmokau. (Juokiasi.)
O nustebino faktas, kad tradicines verbas rišančios moterys net nebevažiuoja per Kaziuką ar Verbų sekmadienį į Vilnių, nes beveik viską išperka turistai iš Lenkijos. Mes tų verbų mieste ir nebematome.
Be to, Vilniaus apylinkėse vis sunkiau surasti verboms reikalingų žolynų ir gėlių. Jos tiesiog nebeauga.
– Rytoj švęsime Užgavėnes. Kaip atsirado jūsų filmas apie jas ir visas animacinis lietuviškų švenčių ciklas?
– Mane domina sakmės. Pasaka – gana sudėtinga ir ilga. Joje labai daug gilių filosofinių prasmių. O sakmės pagrindas – dažniausiai koks nors įvykis.
Daug jų sukurta pagal tikras istorijas.
Man buvo įdomu senąsias lietuvių sakmes pristatyti tradicinių švenčių kontekste.
„Užgavėnėse” panaudojau sakmę apie vilkolakį. Mergina su vaikinu išeina vakare pasivaikščioti. Vaikinui trumpam pasišalinus, iš miško išnyra vilkas ir užpuola išsigandusią merginą. Vilkas pabėga, vaikinas sugrįžta, o tarp jo dantų – įstrigęs suplėšyto sijono siūlas.
Juk Užgavėnės – keisčiausių virsmų, persirengėlių metas. Šioje šventėje pilna keisčiausių, mistinių užuominų.
Jeigu reikia išvaryti žiemos demonus, tai kas nors turi tuos demonus ir įkūnyti.
Ta makabriška diena – puiki medžiaga filmui.
– O ką kuriate dabar? Gal po dokumentikos imsitės fantastikos?
– Ką tik baigiau animacinį filmą „Taip Laima lėmė” apie deivę Laimą, kuri lemia žmonių likimus.
Jokios vizualinės medžiagos apie ją nėra išlikusios, todėl buvo galima fantazuoti, kiek tik nori.
Jo premjera turėtų būti balandį. O šiuo metu pradedu naują deivių ciklo filmą – apie bičių deivę Austėją. Ir, žinoma, kiek plačiau – apie bitininkystę Lietuvoje. Apie avilių ir drevinę bitininkystę, šilumos kupinus bičiulystės santykius.
Bandysiu jame panaudoti ir lietuviškas sutartines, kurių pasikartojanti struktūra man labai primena pirmyn atgal zujančias bites.
Šį filmą skirsiu savo tėčiui bitininkui. Jam jau 88 metai, bet jis iki šiol prižiūri bityną mūsų vienkiemyje Užpaliuose.
Architektė pasirinko animatorės kelią
Animatorė ir režisierė J.Leikaitė gimė 1963 metais Vilniuje. 1986 m. baigė architektūrą Vilniaus dailės akademijoje.
1996 m. sukūrė pirmąjį savo animacinį filmą – 7 minučių trukmės „Metamorfozes”. Jis pelnė aukso medalį ir diplomą Austrijos animacijos festivalyje „UNICA ‘97”, taip pat aukso medalį Sankt Peterburgo Baltijos šalių trumpametražių filmų festivalyje.
1997 m. baigė Lietuvos kino studijos dailininkų-animatorių kursus. Nuo 1998 m. dirbo Lietuvos kino studijoje animacinių filmų scenariste, dailininke ir režisiere.
Nuo 1992 m. dirba knygų iliustratore – apipavidalino daugiau nei 20 knygų vaikams. Rengia personalines parodas Lietuvoje ir užsienyje.
1999 m. suorganizavo Lietuviškų animacinių filmų festivalį ir animacijos dailininkų parodą JAV, Čikagoje, Balzeko muziejuje.
Sukūrė animacinių filmų ciklus, skirtus tradicinėms lietuviškoms šventėms ir baltiškojo panteono deivėms. Juos pristatė daugelyje tarptautinių animacijos festivalių.
2008 m. animacinis filmas apie Velykas „Margučių rytas” įvertintas lietuviško kino apdovanojimu Sidabrine gerve.