Į sceną, nešini žvakėmis, žengia dešimt dainininkų. Iš po akis dengiančių gobtuvų trumpam švysteli kietai sučiauptos lūpos. Kai jos prasiveria, pasigirsta nuostabiai skambantys balsai – lyg iš tiesų būtum bažnyčioje.
Tačiau kas tai? Vietoj religinių giesmių „vienuoliai” traukia dainas, kurios sukeltų išgąsčio priepuolį bet kuriam juos pakvietusiam klebonui. Pavyzdžiui, grupės R.E.M. „Losing My Religion” („Praradau savo tikėjimą”). Arba „Ave Satani” („Sveikas, šėtone”) – dainą iš klasikinio siaubo filmo „Lemties ženklas”.
Keliolika šimtmečių žinomu krikščionišku grigališkojo choralo stiliumi „Gregorian” perdirbo per 150 roko ir popmuzikos kūrinių – nuo grupių „The Beatles” iki „Pink Floyd”, „U2”, „Metallica” ar „Coldplay” dainų.
Dekoracijos, vaizdo efektai šią „bažnytinės popmuzikos” šventę paverčia dar įspūdingesne.
Publikai tai neatsibosta daugiau nei dešimtmetį. 2005-aisiais Vilniuje koncertavusi grupė kovo 17-ąją pasirodys sostinės Pramogų arenoje – bilietai į jos koncertą perkami puikiai.
Su dešimčia „Gregorian” narių, kaip ir prieš šešerius metus, dainuos vokalistė Amelia Brightman – jaunesnioji garsios atlikėjos Sarah Brightman sesuo.
Artėjant viešnagei Lietuvoje Amelia ir „Gregorian” narys Richardas Collier davė interviu „Lietuvos rytui”.
– Kalbama, kad „Gregorian” koncertai dabar daug įspūdingesni nei anksčiau. Ar tai tiesa? – pasiteiravau pašnekovų.
Amelia: Tai visiškai kitoks šou negu matėte prieš šešerius metus. Daug energijos ir triukšmingų dainų, apšvietimo efektų, daugiau atlikėjų scenoje.
Pirmojoje dalyje skambės daug populiariausių „Gregorian” repertuaro dainų, antrojoje – kūriniai iš pernykščio mūsų albumo „Dark Side Of The Chant”.
Richardas: Tai beveik toks pat didelis reginys, kokie rodomi Amerikoje. Didesnis, geresnis ir garsesnis, nei esate įpratę tikėtis iš mūsų.
Šou labiau orientuotas į vaizdo efektus, ne taip, kaip anksčiau, kai matėte tik mus ir keletą gražių paveikslėlių ekrane. Amelia šįkart su mumis atliks kur kas daugiau dainų.
– Kai prieš 11 metų „Gregorian” išgarsėjo, atrodė, kad tai – vienadienis pokštas, kuris greit nusibos, ar ne?
R: Niekaip nebūčiau patikėjęs, kad grupė gyvuos 2011-aisiais.
Chrisas Tigneris – vienintelis „Gregorian” narys, kurio balsas skambėjo pirmajame albume.
Aš prisidėjau 2000-ųjų vasarį – per gastroles, skirtas tam albumui reklamuoti. Paskambino muzikos versle dirbantis bičiulis, sako, buriama grupė gastrolėms Vokietijoje, reikės padainuoti keletą popdainelių, gal nori?
Atsakiau – žinoma, mielai, turiu laisvo laiko. O dabar „Gregorian” – viena pagrindinių mano veiklos sričių.
A.: Mane net truputį šokiruoja, kad išsilaikėme taip ilgai. Tačiau grupės pasirodymai vis gerėja, tad gal ir nereikia stebėtis.
– Yra tekę girdėti istorijų, kai jus koncertuoti kvietė bažnyčios, bet persigalvojo, nes atidžiau išanalizavo „Gregorian” repertuarą.
R.: Tai tiesa. (Kvatojasi.) Bažnyčiose mes koncertuojame, bet tai visai kitokie pasirodymai nei arenose ar teatruose.
Atliekame kitas dainas – į koncertą bažnyčioje niekaip nepatektų kai kurie mūsų repertuaro kūriniai, tokie kaip grupės „AC/DC” „Hell’s Bells” („Pragaro varpai”). Užtat Vilniuje mes tikrai jį padainuosime ir, patikėkite, jums tai patiks.
– Ar esate religingi?
R.: Taip. Dauguma mūsų kiekvieną sekmadienį gieda bažnyčios choruose. Londonas – bene vienintelis miestas pasaulyje, kur iš to galima neblogai uždirbti. Bažnyčios ten samdo profesionalius dainininkus. Dievas juk laiku sumoka algą.
O tada išvykstame gastrolių ir dainuojame apie pragaro varpus. Dvilypis gyvenimas.
– Kaip apibūdintumėte „Gregorian” klausytoją?
R.: Tai beveik neįmanoma. Mūsų gerbėjai labai įvairūs. Nuo keturiolikmečių paauglių, kuriems atrodo, kad mes – tamsą propaguojanti gotų grupė, iki šešiasdešimtmečių, kuriems patinka mūsų balsai. Tuo man ir patinka „Gregorian” – tai grupė visiems.
– Ar visų dainų autoriams patinka, kad jų kūrybą pavertėte kone bažnytine muzika?
A.: Prieš įrašydami dainą visada gauname autorių leidimą. Kai kurių dainų autoriai mums yra pasakę gražių komplimentų.
R.: Robbie Williamsas yra sakęs, kad puikiai perdirbome jo dainą „Angels”. Bet buvo artistų, kurie paprašė, kad nedainuotume jų kūrinių koncertuose.
Yra daug kūrinių, kurie tiesiog nelabai tinka šiam dainavimo stiliui. Pavyzdžiui, net dukart bandėme įrašyti dueto „Tears For Fears” dainą „Shout” – skamba prastai ir nieko negalime padaryti.
– Po sceną vaikštote vilkėdami abitą, labai susikaupę ir rimti. Ar nekyla noras pakvailioti – vieną dainą atlikti vilkint sportinius kostiumus ar sušokti polką?
R.: Mums tai griežtai draudžiama. Vienuoliai juk yra labai rimti žmonės. (Juokiasi.) Mes randame būdų pasilinksminti.
Šou yra epizodų, kai dainuoju publikai atsukęs nugarą, žiūrėdamas į būgnininką. Kokias grimasas tada raitau, palieku jūsų vaizduotei.
– Prieš šešerius metus man guodėtės, kad po koncerto jums niekas nesiūlo linksmintis – vis dar netrūksta žmonių, kurie įsivaizduoja, jog esate tikri vienuoliai.
R.: Taip yra ir dabar. Kone visi kažkodėl mano, kad po koncerto skubame sukalbėti vakaro maldos. Po galais, supraskite, mes juk esame popgrupė, tiesiog dainuojame bažnytine maniera, ir tiek.
Žinau, kad iš pradžių mūsų prodiuseris Frankas Petersonas norėjo į „Gregorian” suburti tikrus vokiečių vienuolius. Kad ir kaip būtų keista, nepavyko. (Juokiasi.)
Tada bandė suburti samdomus vokiečių dainininkus – irgi nepavyko. Galiausiai suprato, kad geriausi bažnytinės muzikos atlikėjai yra britai, ir mus pakvietė.
– Klausimas Richardui – įsivaizduokite, kad bare sutinkate gražią merginą. Kaip jai apibūdintumėte savo darbą? „Brangute, aš persirengiu vienuoliu ir dainuoju „AC/DC” dainas”?
R.: Taip, ir dar pridurčiau, kad mano abitas labai gražus – iš glamžyto aksomo. (Kvatojasi.)
Esu labai išskirtinis vienuolis. Jei rimtai – tokia problema nekiltų, nes dauguma „Gregorian” vyrų yra vedę.
O šiaip dauguma naujų pažįstamų, kai pasakoju apie šią grupę, tiesiog nieko nesupranta, ypač britai. Anglijoje niekas nežino „Gregorian”.
Mano tautiečiams grupės idėja atrodo baisiai keista, kol parodai koncerto vaizdo įrašą. Tada sako „o, visai gražu” ir paprašo padovanoti grupės albumą.
– Ar „Gregorian” dainininkams muzika yra pagrindinis pragyvenimo šaltinis?
R.: Ne, beveik visi turime kitą darbą. Pajamos iš muzikos yra nepastovios, o sąskaitas už elektrą ir vandenį apmokėti reikia.
Aš esu kūno rengybos treneris, o anksčiau dirbau medžių priežiūros specialistu. Johnny Clucasas – dažytoju, Chrisas Tickneris dirba santechniku ir taip toliau.
A.: Jei nedainuočiau, norėčiau būti animacinių filmų kūrėja.
– Amelia, ar jūsų neslegia garsios sesers šešėlis? Juk būtų labai sunku prilygti jos karjeros laimėjimams?
A.: Ne, jaučiuosi puikiai. Karjeros pradžioje bandžiau dainuoti panašiu stiliumi kaip Sarah, bet man ne itin sekėsi, tad dabar mes atliekame visai skirtingą muziką. Mūsų nebereikia lyginti.
Mes puikiai sutariame, ji negaili man patarimų, kuriuos labai vertinu, nes Sarah lūpomis kalba didžiulė patirtis.
R.: Sarah ne sykį lankėsi „Gregorian” koncertuose. Jos nuomonė svarbi mums visiems – juk ši moteris tiek daug žino apie muzikos verslą.
– Roko grupių nariai sulaukia gašlių pasiūlymų iš gerbėjų. Ar merginos, kurios klausosi „Gregorian”, svajoja suvilioti dainuojantį „vienuolį”?
R.: Tai būtų labai gerai. Bet iš tikrųjų tokių merginų nepasitaiko. (Juokiasi.) Mes turime labai ištikimų gerbėjų, kiekvieną dieną sulaukiame laiškų ir žinučių. Bet nieko pikantiško.
– Kiek dar gali tęstis ši „Gregorian” muzikinė kelionė?
R.: Grupės prodiuseriai yra sudarę verslo planą dar bent šešeriems metams. Nutildyti vienuolių kol kas niekas nesiruošia. Esame įrašę bent 50 dainų, kurios nepateko į albumus, tad net jei išsiskirstytume, muziką dar kurį laiką girdėtumėte.
– Ar yra vieta, kurioje padainuoti būtų jūsų svajonė? Galbūt Vatikane?
R.: Koncertas Vatikane buvo planuojamas. „Gregorian” ten turėjo giedoti pernai per Kalėdas, tačiau nepavyko susitarti. Kodėl? Mes nežinome, tuos reikalus derina prodiuseriai.
A.: Mūsų svajonė pasirodyti dideliame stadione. Žinau, kad „Gregorian” muzika ten puikiai skambėtų.
R.: Būtų nuostabu, jei „Gregorian” išgarsėtų tiek, kad galėtų koncertuoti didžiulėse arenose. Į mūsų koncertus ateina 5–6 tūkstančiai žmonių, bet populiariausi esame Baltijos šalyse ir Skandinavijoje.
Dar yra daug vietų, kuriose turime užkariauti publiką.
Įkūrėjas – garsus prodiuseris
„Gregorian” sumanytojas – vokiečių prodiuseris Frankas Petersonas. Praėjusio amžiaus devintajame dešimtmetyje jis tapo vokiečių dainininkės Sandros grupės klavišininku. Su tuomečiu jos vyru Michaelu Cretu Frankas įkūrė pasaulinio pripažinimo sulaukusį elektroninės muzikos projektą „Enigma”.
1991-aisiais F.Petersonas įrašė pirmąjį „Gregorian” albumą „Sadisfaction”, tačiau jame skambėjo visai kitokia muzika, nei grupė atlieka šiandien.
Prodiuseris bendradarbiavo su Ofra Haza, Sarah Brightman, Andrea Bocelli ir kitais garsiais atlikėjais. S.Brightman ilgus metus buvo jo mylimoji. F.Petersonas – vienas S.Brightman ir A.Bocelli dueto visame pasaulyje išgarsintos dainos „Time To Say Goodbye” autorių.
„Gregorian”, kaip grigališkojo choralo stiliumi roko ir popdainas atliekanti grupė, debiutavo 1999-aisiais. F.Petersonas šią idėją tada paaiškino „dvasingumo paieškomis artėjant XXI amžiui”. Iki šiol grupė yra išleidusi 11 albumų.