Kovo 11-osios išvakarėse M.Žilinsko dailės galerijoje Kaune atidaryta T.Rolke retrospektyvinė paroda „Viskas yra fotografija” sukėlė nemažą susidomėjimą.
Ekspozicijoje – ir ankstyvosios fotografijos, ir vos prieš keletą metų užfiksuotos kelionių akimirkos. Parodą papildo vaizdajuostėje užfiksuotų archyvinių T.Rolke fotografijų kaleidoskopas.
Šiam fotografui įdomu viskas – nuo mados tendencijų, pasaulyje garsių menininkų portretų, draugų susibūrimų iki visai atsitiktinių nepažįstamų žmonių gyvenimo akimirkų.
Į parodos atidarymą atvykęs 82 metų T.Rolke ir jos kuratorius Marekas Grygielis mielai su visais bendravo, komentavo darbus, atsakinėjo į klausimus.
– Kas jums įdomiausia šiuolaikinėje Lietuvos fotografijoje? Kokie darbai, autoriai? – paklausiau T.Rolke.
– Žinoma, Antanas Sutkus, kuris garsus visame pasaulyje. Taip pat kaunietis Aleksandras Macijauskas, jo darbus ypač mėgstu.
Lietuvių fotografai labai stiprūs nespalvotos, socialinės, vadinamosios humanistinės fotografijos srityje. Tiesą sakant, čia lietuviai, mano akimis žiūrint, pirmauja visoje Europoje.
Savo mokytojais laikau humanistinės fotografijos meistrus, kuriuos vienijo agentūra „Magnum”. Jais visada žavėjausi.
Todėl iki šiol patinka panašiai dirbantys šios krypties fotografai Čekijoje, Lietuvoje ar Vokietijoje. Jie man labai svarbūs.
– Ar būtent fotografija padėjo jums išlikti aktyviam net tokiame solidžiame amžiuje? O galbūt turite kokį slaptą gyvybingumo receptą?
– Man svarbiausia – kūrybos procesas. Gal todėl nesėdžiu su anūkais, kaip daugelis mano amžiaus žmonių.
Nors puikiai sutariu su dukters dukra, niekada nebuvau tas senelis, kuris kviečiamas pasivaikščioti su anūkais.
Ir šiandien po ranka visuomet turiu fotoaparatą. Juk man fotografija – tai ir psichoterapija. Kai užpuola depresija, stengiuosi surasti ką nors įdomaus – seną namą ar gerą vaizdą, pakalbėti su žmonėmis. Tai padeda labiau nei apsilankymas pas gydytoją.
– Lietuvių fotografijos meno klasikai ištikimi nespalvotai fotografijai. Jūsų parodoje nemaža dalis darbų – spalvoti. Kuo traukia spalva?
– A.Sutkus, kiek aš žinau, beveik visą gyvenimą buvo nepriklausomas menininkas. Jis buvo Fotomenininkų sąjungos vadovas, turėjo gerus ryšius su įtakingais valdininkais, kurie galėjo pagelbėti ir jam, ir jo sąjungos kolegoms. Taigi kūrybos prasme jis buvo laisvas.
O aš fotografavau žurnalams. Vieną dieną man pasakė – nuo šiol reikės spalvotų nuotraukų.
Teko paklusti. Tačiau visada keliavau dviem lygiagrečiais keliais. Vienas – dokumentinė, reportažinė fotografija, o antrasis – kitokio pobūdžio darbai.
– Norite pasakyti, kad jūsų nespalvotos fotografijos – tai menas, o spalvotos – tik fotožurnalistika?
– Ne, jokiu būdu. Juk fotografijoje svarbiausia turinys ir forma. Kai tarp turinio ir formos atsiranda pusiausvyra, tuomet fotografija ir tampa menu. Ir visai nesvarbu, ar ji spalvota, ar ne.
Tiesa, norėdamas daryti geras spalvotas fotografijas, turi jausti spalvą. Padeda meno istorijos žinios. Nors kai kurie fotografai ir neturėdami meninio išsilavinimo buvo savo srities genijai.
– Kaip jūs susidomėjote fotografija?
– Buvo karo metai ir man didelį įspūdį padarė vokiški laikraščiai, kuriuose buvo daug labai gerų karo fotografijų.
Būdamas 14 metų pasiskolinau pinigų ir nusipirkau savo pirmąjį fotoaparatą – naudotą „Kodak BabyBox”. Labai paprastą ir su prastu objektyvu. Vaikišką.
– Kada pajutote, kad norisi kurti ne fotoreportažus, o tai, ką jau būtų galima pavadinti menine fotografija?
– Iš pradžių nemačiau tarp jų jokio skirtumo. Juk pirmasis mano darbas, kuris pateko į fotografijos meno parodą ir buvo apdovanotas, – straipsnio apie čigonų gyvenimą iliustracija.
Tą fotografiją galima išvvysti ir šioje parodoje. Joje – čigonė su dviem vaikais.
Dabar tai – tarsi mano parašas. Juk aš tapau žinomas pirmiausia kaip šios „Čigonų madonos” autorius.
– Kaip aštuntojo dešimtmečio pradžioje atsidūrėte Vokietijoje?
– Po Prahos pavasario Lenkijoje kilo labai stipri antisemitinė kampanija.
Komunistų partija privertė iš šalies emigruoti dešimtis tūkstančių žydų kilmės lenkų. Negalėjau likti tokioje fašistinėje šalyje.
Grįžau, kai Lenkijoje prasidėjo permainos, atsirado „Solidarumo” judėjimas. Nuo to laiko Vakarų šalys man atrodo nuobodžios.
– Vienas lietuvių fotografas prisipažino, kad tvarkydamas savo archyvą vėl išgyvena meilės dramas. O kokie jausmai kyla jums?
– Žinoma, prisimenu ir meilės istorijas. Ir šioje parodoje yra kelių mano mylimųjų fotografijos.
Bet dažniausiai graužiuosi, kad nenufotografavau vieno ar kito įvykio, nesutikau svarbaus žmogaus. Juk tikrai praleidau tūkstančius galimybių.
Fiksavo intelektualų gyvenimą
T.Rolke gimė 1929 m. Varšuvoje. Fotografuoti pradėjo Antrojo pasaulinio karo metais. Dalyvavo Varšuvos sukilime ir buvo išvežtas į darbus Vokietijoje.
1945 m. grįžo į Varšuvą. Katalikiškajame Liublino universitete, o vėliau ir Varšuvos universitete studijavo meno istoriją.
Šeštojo dešimtmečio pradžioje pradėjo profesionalaus fotografo karjerą. Iš pradžių dirbo spaudos fotografu ir parengė kelis įsimintinus reportažus – jie buvo paskelbti savaitraštyje „Stolica”.
Vėliau dirbo mėnraštyje „Polska” – fiksavo šalies menininkų ir intelektualų gyvenimą. Jo nuotraukos buvo spausdinamos ir populiariuose savaitraščiuose „Przekroj”, „Swiat”.
T.Rolke yra bendradarbiavęs ir su Vokietijos bei kitų Europos šalių žurnalais. Tarp jų – „Stern”, „Die Zeit”, „Der Spiegel”, „Art”. Yra dirbęs fotografu meno festivaliuose Prancūzijoje, Olandijoje, Vokietijoje, Italijoje.
Nuo 1987-ųjų pradėjo dažniau rengti savo darbų parodas. Ne tik Lenkijoje, bet ir Vokietijoje, Slovakijoje, Lietuvoje, Japonijoje, Prancūzijoje, Norvegijoje.