Ateinantį savaitgalį 39 metų V.Vyšniauskas debiutuos Otelo vaidmeniu Eimunto Nekrošiaus režisuotoje Giuseppe’s Verdi operoje Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre (LNOBT).
V.Vyšniauskas lyg meteoras įsiveržė į operos padangę. Po vokalo studijų daugiau kaip dešimt metų jis buvo beveik nepastebimas šalies muzikos gyvenime.
O šiuo metu ant V.Vyšniausko pečių – kone visas pagrindinis tenoro repertuaras LNOBT.
Repetuodamas Otelą artistas padainavo dar ir Chosė operoje „Karmen”, Hercogą „Rigolete”. Neseniai jis debiutavo Vilniuje Pinkertono („Madam Baterflai”) ir Eleazaro („Žydė”) vaidmenimis.
Vaidas be užuolankų prisipažįsta, kad jo karjeros tikslas – padainuoti Otelą Niujorko „Metropolitan Opera” teatre.
„Man prasitarus apie tai prieš dešimt metų, žmonės būtų užjuokę, o dabar tik šypsosi puse lūpų, – kalbėjo dainininkas. – Pasąmonėje aš visada tikėjau, kad galiu gerai dainuoti.
Pagaliau atsivėrė tai, kas glūdėjo mano prigimtyje. Bjauriojo ančiuko neliko. Supratau svarbią tiesą – kiekviena gėlė turi savo žydėjimo metą.”
– Kodėl jums atsiverti prireikė net dešimtmečio?
– Mano karjeros lūžis sutapo su asmeninio gyvenimo permainomis – sukūriau naują šeimą.
Sunku paaiškinti, kas įvyko, kai vedžiau Liną. Pajutau tokį dainavimo potencialą, apie kokį pats tik nedrąsiai pasvajodavau. O kolegos išvirto iš koto.
Manau, už kiekvieno stipraus vyro stovi stipri moteris.
Žmona gali sukurti arba sunaikinti vyrą. Šalia manęs atsirado žmogus, kuris patikėjo ir mane patį įtikino, kad galiu būti geriausias.
Juk studijų metais nedaug kas įžvelgė mano, kaip operos artisto, ateitį – vis girdėdavau, kad mano balselis yra silpnas, todėl turiu apsiriboti operetėmis, miuziklais.
Dainuodavau operų perklausose, bet darbo Lietuvoje vis negaudavau.
Bet reikalai ėmė krypti į gera: gavau kontraktą Amsterdame, ten turėjau konsultacijų pas žymiausius dabarties dainininkus – tenorą Rolando Villazoną, bosą Robertą Lloydą, kitus.
Sugrįždavau pasimokyti ir pas savo profesorių Virgilijų Noreiką į Lietuvą.
Galiausiai man pasisekė „Žydės” perklausoje Vilniuje, tačiau 2004-aisiais į spektaklį įsitraukti neleido aplinkybės.
Tad vis dar neturėdamas darbo išvykau jo ieškoti į Sankt Peterburgą. Padainavau Marijos teatro vadovui Valerijui Gergijevui ir gavau Chosė vaidmenį.
Netrukus padainavau Kanijų „Pajacuose” Estijos nacionalinėje operoje, sukūriau penkis vaidmenis, tarp jų – Hoffmano ir Kavaradosio – Tartu operos teatre.
Tai nebuvo tik laimingi sutapimai. Niekada netikėjau, kad esu nevykėlis.
– Tačiau Otelo vaidmuo jums yra netikėtas?
– Apie šį vaidmenį nesąmoningai svajojau nuo pat studijų pradžios ir, sakyčiau, fatališkai prie jo artėjau.
Dar 1992-aisiais su būriu studentų ir jaunų dainininkų vykome į Čikagos lietuvių operą dainuoti „Otelo” chore.
Otelą tuomet už Atlanto dainavo V.Noreika. Tada dažnai stebėdavau, kaip jis dirba scenoje – iki šiol atsimenu lietuvišką Otelo tekstą.
Kartą koridoriuje niūniavau šios operos ištrauką ir profesorius, eidamas pro šalį, mane padrąsino, kad ateityje tikrai padainuosiu Otelą. O netrukus padainavau Kasijų LNOBT „Otele” greta V.Noreikos.
Prieš porą metų Otelą man vėl priminė mano vokalo pedagogas italų tenoras Gianfranco Cecchele, kai mes kartu rengėme Italijoje Pinkertoną.
Jis užsiminė, kad mano balso tembras tiktų Otelui.
Netrukus jau rengėme su juo ir šią partiją.
– Kaip jums sekasi kurti sceninį Otelo personažą?
– Iš pradžių turėjau dėti daug pastangų, kad surasčiau vaidmens raktą ir minčių, kurios padėtų sukurti reikiamas būsenas. Net jaudinausi, kad nepavyks pritapti, ir E.Nekrošius manęs atsisakys.
Šis spektaklis yra labai sudėtingos sceninės kalbos – kito tokio mano repertuare nėra.
Mes esame įpratę dainuoti taip, kaip mums norisi, spontaniškai gestikuliuoti, dažnai nesąmoningai kurdami scenos štampus ir net prajuokindami publiką.
Šį kartą dainininkams reikia save suvaldyti, perprasti tam tikrą gestų sistemą.
Tai nelengva, bet įdomu: atsiranda prasmė gyventi scenoje. Tačiau turi tikėti tuo, ką darai.
– Ar visada lengva sutarti su režisieriais?
– Nesunkiai randu su jais bendrą kalbą. Jei ko nors nesuprantu ar suabejoju, ieškome kompromisų.
Operos artistas neturi likti nuošalyje, kai kuriama spektaklio vizija.
Aš negaliu pareikšti: „Darykite iš manęs Otelą.” Artistai su režisieriumi kartu ieško sąsajų tarp muzikinės ir sceninės spektaklio partitūrų.
Dar nesutikau režisieriaus, kuris paprašytų to, kas neįmanoma. Mane erzina solistai, kurie iš anksto atsisako vykdyti užduotį manydami, kad gali nepavykti.
Aš pats linkęs bandyti daugybę kartų, kol pavyksta.
Kai pradėjau studijuoti vokalą, turėjau labai gerą aktorinio meistriškumo mokytoją Rimantą Vaitkevičių.
Jis padėjo man atkapstyti aktorinių sugebėjimų.
Tačiau rengiant sunkų vaidmenį visada apninka abejonės ir nežinia, ar pavyks.
Taip yra ir dabar.
– Ar repetuoti Otelą jums netrukdo kiti spektakliai ir koncertai?
– Kai padainavau penkis spektaklius iš eilės, turėjau visą savaitgalį tylėti.
Balsui būtinas poilsis – jis ne toks ištvermingas kaip kūnas.
Tačiau aš žinau savo režimą – kai darbo grafikas itin intensyvus, balsą pataupau per repeticijas.
Pasirodymų sėkmę lemia ne likimo užgaidos, o tai, kaip gyvenai pastarąsias kelias dienas. Neatsitiktinai aš pradėjau rimtai repetuoti Otelą tik po savo debiuto „Žydėje”: Eleazaras yra vienas sunkiausių tenoro vaidmenų.
Taigi Otelui turėjau tiktai du mėnesius – labai nedaug.
Be spektaklių Vilniuje, laukia darbai Estijoje, Kauno ir Klaipėdos muzikiniuose teatruose. Gegužės mėnesį dainuosiu premjeroje Danijos karališkojoje operoje – rengsiu ten Kalafą Giacomo Puccini operoje „Turandot”.
Nuo praėjusių metų mane globoja Danijos agentūra.
Užsienyje aš paprastai prisistatau Kristiano Benedikto vardu. Jis atspindi mano įsitikinimus ir publikai yra lengviau įsimenamas.
Yra koncertavęs ir už Atlanto
V.Vyšniauskas pirmuosius muzikos ir dainavimo įgūdžius įgijo vaikų ir jaunuolių chore „Ąžuoliukas” (1983–1989 m.). 1997 m. baigė vokalo studijas Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje pas profesorių V.Noreiką. 2001–2005 m. solistas tobulinosi užsienyje.
Tenoras 1994 m. debiutavo LNOBT Gastono vaidmeniu G.Verdi „Traviatoje”. Dainavo Sankt Peterburgo Mažajame operos teatre (Lenskis „Eugenijuje Onegine”), Marijos teatre (Chosė „Karmen”), Estijos nacionalinėje operoje (Kanijus „Pajacuose”), Tartu „Vanemuine” operos teatre (Hoffmannas „Hoffmanno istorijose”, Kavaradosis „Toskoje”, Hercogas „Rigolete” ir Manrikas „Trubadūre”). Taip pat pasirodė JAV, Kanadoje, kitose šalyse.
2005 m. V.Vyšniauskas kartu su A.Rubežiumi ir K.Alčiauskiu įkūrė trijų tenorų kolektyvą „Tiesiog 3”. 2008 m. dainininkas sužibėjo televizijos projekte „Triumfo arka”.