Šokio programoje matysite vaidmenimis vakaro eigoje besikeičiantį šokio trupės branduolį: abiejuose projektuose pasirodys šokėjas Petras Lisauskas, 2010 m. apdovanotas “Sidabrinės gervės” statulėle, o A. Šeiko ir D. Binkauskaitė įsikūnys tai į choreografės, tai į šokėjos vaidmenį.
Intriguos ir tematinė šokių įvairovė: subtilų “La mariée” pasakojimą apie dviejų žmonių meilę, kupiną ilgesio, kančios, pažinimo džiaugsmo ir aistros, keis archaine lietuviškos tautodailės ir pasaulėjautos dvasia persmelktas „Dievų namų“ siužetas.
Intymią “La mariée” dueto atmosferą, grįstą poeto Žako Prevero eilutėmis „Aš nuėjau į senos geležies turgavietę ir pirkau grandines, sunkias grandines, tau, mano meile“, papildo elektroninė Tautvilo Gurevičiaus muzika ir lakoniški dizainerės Lilijos Larionovos kostiumai.
Choreografė A Šeiko, pasitelkdama simbolius, įvaizdžius, asociacijas, kartu su šokėjais kuria dialogą, kurio metu du žmonės iš savo minčių, nuostatų ir įsivaizdavimų kaip dėlionę bando konstruoti gyvenimą. P. Lisausko įkūnijamas vyriškumas tai švelniai apgaubia, tai drastiškai atstumia nuolat moteriškai besiblaškančią D. Binkauskaitės heroję. Spektaklyje kalbama apie asmeninę laisvę meilėje, individualumo išlaikymą, savininkiškumo jausmą, žmogaus reakciją, pajutus, kad jį bandoma uždaryti į auksinė narvelį.
Šokio spektaklio „Dievų namai“ režisūrinį pamatą choreografė D. Binkauskaitė patikėjo progresyviam režisieriui Jonui Tilvikui, o muziką – kompozitoriui ir choreografui Tautvilui Gurevičiui. Spektaklio koncepcija grindžiama archaine lietuvių pasaulėjauta, pagonišku pasaulio matymu, o judesio vizualika – smulkiosios lietuvių architektūros – koplytėlės, koplytstulpiai, stogastulpiai – įvaizdžiais. Anot pačios choreografės „šiame liaudies meno palikime slypi pirminiai kūrybos šaltiniai, archetipinės struktūros, aptinkamos piešiniuose ant uolų, ritualiniuose vaidinimuose, kaukėse, vaikų kūryboje.
Rupios, deformuotos, neproporcingos, medžio išlinkimų padiktuotos, kai kurios skulptūrėlės primena iš medžių šaknų išlindusias dvasias, mitines būtybes, pirmykščių žmonių atvaizdus, kuriems grakštumo dar nesuteikė gamta“.
Spektaklyje šoka P. Lisauskas ir choreografė A. Šeiko, 2009 m. kartu su kūrybine mono-operos “Izadora” komanda pagerbta “Auksiniu scenos kryžiumi” už geriausią debiutą, o prieš pat Naujuosius metus Kultūros ministerijos apdovanota Jaunojo kūrėjo premija.