Spektaklio statytojas - garsus lenkų režisierius ir baletmeisteris Janas Szurmiejus, vėl sugrįžęs į Klaipėdos muzikinį teatrą, surado daug jaunų solistų. Jaunimas pakeitė ankstesniojo pastatymo personažus, pienininko Tevjė dukteris, žentus. Atsirado ir naujas smuikininkas, kuris, anot režisieriaus, kažkiek panašus į velniūkštį. O pagrindiniuose Tevjė ir jo žmonos Goldės vaidmenyse išliko tie patys artistai – Virginijus Pupšys ir Šarūnas Juškevičius bei Aurelija Dovydaitienė ir Jadvyga Grikšienė. J. Szurmiejaus žodžiais, šių artistų dvasios laikas nepakeitė.
Statytojas keitė kai kurias spektaklio scenas. Pasikeitė ir muzikinė veikalo kalba, nes gauta originali partitūra. Kitaip nei anksčiau, spektaklis bus padalytas į dvi lygias dalis.
„Smuikininką ant stogo“ režisierius statė šešis kartus skirtinguose teatruose. Jo gimtajame Vroclave spektaklis rodomas 16 metų, Gdynėje buvo rodytas 11 metų, 11 –us metus jis vaidinamas Lodzėje. „Šį veikalą statau todėl, kad puiki teatrinė medžiaga, tačiau tokį spektaklį ne visur galima sukurti, reikalinga gera trupė – geri solistų balsai, aktoriniai ir choreografiniai sugebėjimai. Atvykęs į Klaipėdą pirmiausia išsiaiškinau, kokios galimybės, dariau artistų atranką ir tik tada ėmiau dirbti“, -kalbėjo J. Szurmiejus.
Pirmiausia „Smuikininkas ant stogo“ gimė Amerikoje, Brodvėjuje, vėliau buvo pastatytas 32 pasaulio šalyse, sukurti ir kino filmai. Pats matęs daug miuziklo versijų įvairiose Europos šalyse ir lygindamas pasaulinę patirtį, J. Šurmiejus pabrėžė, jog klaipėdiečių spektaklis unikalus, nes jame tik du mistiniais personažai – Fruma Sorė ir Senelė Ceitelė „mikrofonizuoti“, kiti dainuoja be laisvų rankų mikrofonų, kurie paprastai naudojami tokio žanro veikaluose.
Kalbėdamas apie veikalo populiarumą, režisierius teigė, esą niekur jis neišnyksta iš repertuarų ir tai fenomenalu. Klaipėda grįžta prie šio miuziklo po tiek metų, nes žmonės nori ateiti į šitą spektaklį, aktoriai turi kur save išreikšti.
Nors gimė Amerikoje, vis dėlto „Smuikininkas ant stogo“ sukurtas europinės literatūros įtakoje. Sholeimas Aleichemas, parašęs knygą apie pienininko Tevjė šeimos gyvenimą, buvo kilęs iš Rusijos. O scenaristas J. Steinas ir kompozitorius J. Bockas buvo emigravę iš Europos ir dar prisiminė gyvenimo joje laikus. Būtent todėl ir gimė nuostabus miuziklas.
J. Szurmiejaus žodžiais, šis veikalas universalus. Taip, jame viskas pateikiama per žydų kultūros prizmę, bet tai nėra spektaklis apie žydų anklavą. Veikale kalbama apie bendražmogiškumą, apie tam tikrą gyvenimo filosofiją, apie toleranciją, apie tai, kad pasaulis keičiasi, kad reikia eiti pirmyn. Kalbama apie Tėvynę, apie šeimą, apie bendruomenę, kuri yra išvaroma ir tai liečia daug tautų.
Spektaklius J. Szurmiejus statė Lenkijoje, Vokietijoje, Izraelyje, Kauno Muzikiniame teatre režisavo miuziklą „Graikas Zorba“, kuriame Zorbą vaidino Vladas Bagdonas, taip pat Kaune pastatė F. Leharo operetę „Šypsenų šalis“. 2000 m. J. Bocko miuziklą „Smuikininkas ant stogo“ režisavo Klaipėdos valstybiniame muzikiniame teatre. Iš viso jo kūrybiniame bagaže per 80 spektaklių, filmuotasi kine ir televizijoje. 1985 m. režisierius apdovanotas Auksiniu kryžiumi „Už nuopelnus“, 2005 m. – Lenkijos Atgimimo ordino Karininko kryžiumi.
Pirmą kartą J. Bocko miuziklo „Smuikininkas ant stogo“ pastatymą uostamiesčio Muzikiniame teatre inicijavo maestro Stanislavas Domarkas, susipažinęs su J. Szurmiejumi Kaune.
Pasak S. Domarko, laikas keičia kai kuriuos dalykus. Naujam Klaipėdos muzikinio teatro pastatymui iš Niujorko buvo atsisiųsdinta originali miuziklo partitūra. Dirigentas aiškino: „Partitūra skaidresnė, ne taip užgožianti solistų vokalines partijas, taip pat dar ryškiau pabrėžianti žydiškas intonacijas“.
„Smuikininkas ant stogo“ – vienintelis spektaklis uostamiesčio Muzikiniame teatre, kuriame dalyvauja absoliučiai visi solistai, choras, baletas, orkestras. Net ir scenos darbininkai. O šįsyk režisierius į spektaklį dar įvedė ir dvi kostiumininkes. Vienu metu scenoje galima pamatyti per šimtą žmonių. J. Szurmiejus subūrė dvi artistų sudėtis ir pabrėžė, jog abi lygiavertės, nes kitaip nėra prasmės to daryti.