Lrytas.lt pokalbis su „Don Žuano“ režisieriumi, Karališkojo Danijos operos teatro vadovu Kasperu Holtenu.
- Ar esate statęs „Don Žuaną“ teatre?
- Tiesą sakant, esu, bet tai buvo prieš 13-14 metų, aš buvau labai jaunas ir tai buvo grubus pastatymas. Dirbau su jaunais dainininkais ne iš pagrindinės operos trupės, spektaklį pastatėme sename Kopenhagos kino teatre. Keistas spektaklis. Nuo tada pastačiau kitų W.A.Mozarto operų, bet ne „Don Žuaną“. Filmas labai skiriasi nuo ano spektaklio.
- Kuo skiriasi?
- „Don Žuanas“ yra nepaprastai sunki opera. Yra dvi labai garsios operos, „Don Žuanas“ ir „Karmen“, kurias visi mėgsta, bet jos niekada nepavyksta. Nes visada turi tam tikrą idėją, fantaziją, kokie turi būti ir kaip atrodyti Karmen ar Don Žuanas, bet kai pastatai juos ant scenos, visada gaunasi tam tikras kompromisas.
Galimybė pastatyti filmą atsirado, kai du kino prodiuseriai pamatė mano pastatytą R.Wagnerio operą. Jiems ji labai patiko, pasirodė nepaprastai originali ir jie manęs paklausė, ar galėčiau režisuoti operinį filmą.
Aš atsakiau, kad su dviem sąlygomis. Mielai imčiausi, bet tai turi būti kinui tinkanti istorija ir mes ją turime papasakoti kitaip nei įprastuose operiniuose filmuose, kuriuos esu matęs. Man atrodė, kad daugelis tokių filmų pasiima viską, kas yra blogiausia operoje, ir viską, kas blogiausia kine.
Didelės, paviršutiniškos, išpuoštas scenos ir fonogramos jausmas, kai dainininkai apsimeta, kad dainuoja aukštą do, bet matai, kad išties tik žiopčioja, ir girdi, kad balsai įrašyti studijoje.
Taigi pasirinkome „Don Žuaną“, nes tai istorija, vis dar aktuali šiuolaikiniams žmonėms. Žinoma, XVIII a. tai buvo istorija apie vyrą, kuris vykdo nusikaltimus prieš Dievą ir yra Dievo nubaudžiamas, tačiau šiandien mes juo žavimės dėl jo nenuilstamumo.
Šiandien ši savybė nepaprastai dažna – jausmas, kad mums niekada negana, kad bijome sustoti ir tiesiog būti, nes baiminamės, kad gyvenimas yra tuščias ir bereikšmis. Taigi vis skubame – naujas darbas, nauja draugė, naujos kelionės, nauja mašina, nauja nauja nauja. Mes vis skubame ir skubame, bijodami ką nors praleisti, bijodami pamatyti, kad galbūt gyvenimas tuščias ir bereikšmis. Tai savybė, kurią, manau, šiandien labai gerai pažįstame.
Taigi tam tikra prasme Chuanas yra šios mūsų savybės portretas – gražios savybės, kuri mus verčia veržtis ir nugalėti pasaulį, verčia būti meilužiais, skristi į mėnulį, būti operų režisieriais, kurti filmus. Bet kartu tai jėga, kuri nekontroliuojama gali tapti destruktyviu ar net savidestrukciniu impulsu. Jei nekontroliuoji demonų, kurie teikia šią energiją, ir jei nepriimi sąmoningų sprendimų, o vietoje to tampi priklausomas nuo adrenalino antplūdžių, tave tai gali sunaikinti. Apie tai ir pasakoja filmas.
Taigi, mes labai sąmoningai Don Žuaną, arba Chuaną, pavertėme menininku, nes šiandien menininkai turbūt yra geriausias pavyzdys, kaip visi stengiamės paversti savo gyvenimą meno kūriniu, kaip stengiamės iš jo padaryti spektaklį.
- Kas nusprendė perkelti „Don Žuano“ veiksmą į šiandieną?
- Aš kartu su prodiuseriais. Visų pirma, norėjome sukurti filmą. Žinoma, „Don Žuanas“ yra ir opera, žmonės jame dainuoja, bet pirmiausia tai – filmas. Taigi visiškai natūralu, kad jie dainuoja angliškai, nes tai leidžia tiesiogiai bendrauti su platesne publika – anglų kalbą supranta daugiau žmonių nei italų.
Kartu tai leido atnaujinti kalbą, nors aš manau, kad mes likome ištikimi teksto reikšmei. Jie dainuoja su keiksmažodžiais, šiuolaikine anglų kalba, netgi su akcentais. Anglų kalbą girdi bet kuriame šiuolaikiniame mieste – girdi su rusišku akcentu, amerikiniu akcentu, daugybe skirtingų akcentų kalbančius žmones. Visa tai suteikia dabarties jausmą ir, tikiuosi, leidžia tiesiau komunikuoti su žiūrovais.
Taip pat žinojome, kad turime sutrumpinti operą, nes Mozarto muzika trunka tris valandas. Kadangi norėjome, kad tai būtų tikras filmas, sutrumpinome iki 1 val. 40 min. ir susitelkėme į Chuano – Don Žuano, pagrindinio veikėjo – istoriją, jo kelionę.
Iš pradžių jis – pleibojus, gyvena nerūpestingą gyvenimą, bet vėliau, vis giliau klimpstant į krizę, jis ima dusti, veiksmas tampa dramatiškesnis. Taigi antrajame veiksme iškirpome daug muzikos, susijusios su kitais veikėjais ir kitais įvykiais, palikome tik Don Žuano liniją.
- Kaip su užduotimi sukurti filmą, o ne operą, susidorojo aktoriai – ne kino, o operos artistai?
- Mes žinojome, kad privalome surinkti nepaprastą aktorių komandą. Turėjome rasti žmonių, kurie tinkamai atrodo – nelengva rasti Don Žuaną, vyrą, kuris ekrane atrodytų patraukliai ir tu patikėtum, kad visos moterys dėl jo eina iš proto. Kitiems vaidmenims taip pat turėjome rasti patrauklių – nebūtinai gražių – bet patrauklių ir įdomių žmonių, kurie dar mokėtų dirbti priešais kamerą.
Visi aktoriai yra operos dainininkai, daugelis jų – didelės žvaigždės. Leporello (Michailas Petrenko), Don Žuanas (Christopheris Maltmanas), Elvira (Elizabeth Futral) – jie dainuoja garsiuose pasaulio operos teatruose, bet vis vien turėjo dalyvauti atrankoje, nes norėjome pažiūrėti, kaip jie atrodo ekrane. Net ir jiems tai buvo sunkus darbas.
Šiame filme aš turbūt labiausiai tuo ir didžiuojuosi – kad mes sugebėjome priversti juos vaidinti kamerai. Daugelis jų niekada nebuvo vaidinę priešais kamerą ir neturėjo ypatingų tam reikalingų įgūdžių. Jie pratę stovėti Metropoliteno operos scenoje, kur turi šnekėti keturiems tūkstančiams žmonių – taigi privalo plačiai gestikuliuoti, išdidinti savo išraiškas. Reikėjo su dainininkais daug ir sunkiai dirbti, kad jie vaidintų „mažiau“, bet neprarastų intensyvumo, nes kitu atveju kiltų klausimas – kodėl jie dainuoja, užuot tiesiog šnekėję?
- Yra dar vienas filmas iš aštuntojo dešimtmečio, taip pat paremtas Mozarto „Don Žuanu“.
- Taip, garsusis Josepho Losey filmas su Ruggero Raimondi. Jis labai gražus, jame daug puikių dalykų, bet jis visiškai kitoks. Tai du labai skirtingi filmai. Jį smagu žiūrėti šiandien, bet kartu, žinoma, jis yra savo laikų kūdikis ir tai, kas anuomet atrodė šiuolaikiška, dabar taip nebeatrodo.
- Paskutiniame filmo kadre iš viršaus rodomi aikštėje vaikščiojantys žmonės su juodais skėčiais. Ar tai nuoroda į Jacques'o Demy „Šerbūro lietsargius“ (kuriame taip pat visi dialogai dainuojami)?
- Taip, tiesa. Tas kadras gali reikšti daugybę dalykų. Girdėjau įvairiausių jo interpretacijų, bet taip, žinoma, kartu šis vaizdas yra ir nuoroda į „Šerbūro lietsargius“, vieną sėkmingiausių muzikinių filmų. Bet kadras turi daugybę konotacijų. Ir aš tikiuosi, kad jis filmo pabaigą atveria interpretacijoms. Kiekvienas žiūrovas gali pats nuspręsti, ką tas vaizdas reiškia.
- O kokia jūsų interpretacija?
- Matai, jei pasakysiu, negalėsi pats apsispręsti. Bet kad jau paklausei, man jis reiškia du dalykus. Jis parodo rytą po Don Žuano mirties – ir kaip keistai sutvarkyta tikrovė, jog kam nors mirus, gyvenimas tiesiog tęsiasi. Nors mums atrodo, kad pasaulis pasikeitė, viskas ir toliau vyksta ir kai manęs vieną dieną čia nebebus, pasaulis toliau suksis. Šio fakto keistumas – tai vienas šio kadro aspektų.
Kartu norėjome parodyti pilką rytą, mieste auštančią aušrą, į darbą einančius žmones su juodais lietsargiais ir taip galbūt atiduoti tam tikrą duoklę Don Žuanui. Jis – blogas žmogus, psichopatas, nusikaltėlis, bet jis taip pat įkūnija gyvenimo jėgą, kažką gražaus, aistrą, kurią turėtume prisiminti ir branginti. Ir kai jį nužudai – visiškai nužudai Don Žuaną savyje – tada atsikeli pilką rytą su juodais lietsargiais.
- Kaip filmą priėmė operos gerbėjai?
- Girdėjau, kad kai kuriems jis nepatiko, nes dainuoja anglų kalba, o dar mes pakeitėme istoriją, iškirpome daug muzikos – jų manymu, per daug. Bet taip pat girdėjau, kad daugybei teatro žmonių buvo labai smagu jį žiūrėti, ir jie mėgavosi naujomis galimybėmis, kurias suteikia ekranas.
Visi mes gerai pažįstame šį kūrinį, gerai žinome istoriją, bet kai ją pasakoji ekrane, gali pasakoti kitaip, kitaip susieti kai kuriuos dalykus. Taip pat parodyti naujas personažų puses, pažaisti su tuo, kas jie yra, kas jiems nutinka. Manau, kad gerai šį kūrinį pažįstantys žmonės tą įvertino – kad, be kitų dalykų, filmas priverčia šviežiai pasižiūrėti į Don Žuaną, kurį tiek kartų matė ir girdėjo scenoje. Taigi jei man pavyko leisti žmonėms atrasti ką nors naujo šiame kūrinyje ir galbūt jį išgirsti taip, tarsi girdėtų pirmą kartą, fantastiška.