Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro trupė viešėjo Trieste (nuotraukos)

Neseniai Triesto „Teatro Lirico di Verdi“ Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro (LNOBT) šokėjai net 7 kartus parodė L.A.Minkaus ir choreografo M.Petipos sukurtą klasikinio baleto šedevrą „Bajaderė“.

Pirmasis pasaulyje G.Verdi vardo teatras Triestas – uostas Adrijos pakrantėje, šalia Slovėnijos sienos. Miestas labai „muzikalus“ – gatvės pavadintos Bellini, Rossini, Donizetti vardais.

Nėra nė vienos meno srities, kuria italai negalėtų didžiuotis. Nekalbant apie tai, kad jų šalies istoriją mokosi visas pasaulis. Ir visi jie ten iki šiol mažų mažiausiai jaučiasi tarsi Romos patricijai.

Triesto teatras – jaukus, senas, užkulisiuose jaukiai nuspardytomis sienomis ir su muzikantais, kuriems visi mūsų kažkada mintinai iškalti muzikiniai terminai yra paprasčiausi būdvardžiai – „piano“, „mezzo forte“, „moderato“, „largo“...

„Teatro Grande“ įkurtas 1798 m., projektuotas architekto Gianio Antonio Selvos, to paties, kuris statė ir „La Fenice“ teatrą Venecijoje. Teatras stovi ant jūros kranto, tik pagrindinis jo fasadas – ne į jūrą, bet į aikštę, o grimuotojos, dirbdamos prieš spektaklį, pro langus mato į jūrą besileidžiančią saulę.

Šiame teatre įvyko net dviejų G.Verdi operų premjeros: 1848 m. – „Korsaras“, 1850 m. – „Stifelijus“. Gal todėl, praėjus vos kelioms dienoms po G.Verdi mirties 1901 m., miesto taryba nusprendė teatrą pavadinti G.Verdi vardu. Taip teatras tapo „Teatro Lirico di Giuseppe Verdi“ – pirmuoju pasaulyje teatru, pavadintu didžiojo kompozitoriaus vardu.

Triesto teatras turi stabilią savo operos trupę, orkestrą, chorą, nedidelį kordebaletą, keletą mimanso artistų. Baletus čia praktiškai rodo tik gastroliuojančios trupės. Prieš atvykstant LNOBT, visą savaitę rodyta R.Strausso „Salomėja“ su lietuvių spektaklyje dainuojančiu J.von Duisburgu.

Ši sezoną tarp daugelio operų Triesto teatre buvo rodomi tik du baletai: gruodį baletą pagal P.Čaikovskio „Romeo ir Džuljetą“ rodė Milano baletas, kovą čia šokome ir mes.

Skridome iš Vilniaus per Frankfurtą į Veneciją, tada apie dvi valandas važiavome autobusu iki Triesto. Į Triestą atvykome jau sutemus, miestas mus pasitiko tūkstančiais jachtų žiburėlių jūros įlankoje.

Dekoracijos, tarp jų – išardytas dramblys – ir butaforija į teatrą buvo atvežti iš vakaro. Laimė, pakelėje nuvirtęs vilkikas buvo ne mūsų.

Buvo neramu, kaip operą dievinantys italai priims klasikinį baletą, kuriam suvokti, nepaisant klasikinės jo estetikos, reikia ir tam tikro specifinio pasiruošimo, ar jie įvertins profesinį mūsų šokėjų lygį, techninius jų gebėjimus ir šokio grožį, ar „Bajaderės“ žiūrovams patiks dramblys.

Vis dėlto baletas, ypač klasikiniai spektakliai, čia mėgstami ir laukiami. Spalvinga, prabangi, virtuoziška, ekspresyvi „Bajaderė“ emocionaliems italams labai patiko – salė visus vakarus buvo pilna. Beje, nors Triesto teatro salėje yra per 1000 vietų, o mieste gyvena tik apie 209 tūkst. gyventojų ir bilietai kainavo nuo 18 iki 118 eurų, šokome net 7 vakarus iš eilės!

Dirigentas Martynas Staškus taip pat buvo atvykęs iš anksto. Jis repetavo su orkestru. Mūsų maestro net itališkai kalbėti išmoko, o kadangi jis puikiai išmano baleto specifiką, kuri pakankamai svetima orkestrui, griežiančiam daugiausia operose, tad greit tapo muzikantų gerbiamas ir mylimas.

M.Staškus pasakojo: „Orkestras visur yra orkestras. Juk muzika ta pati, ir jie tiesiog groja. Gali geriau, gali blogiau, bet procesas vyksta tas pats. Šis orkestras puikus ir groja gerai. Daug svarbiau yra orkestro ir dirigento kontaktas.

Kita vertus, nors orkestras buvo pasiruošęs, tačiau neturėjome nė vienos repeticijos, kurioje visi būtų buvę nuo pradžių iki galo, – tai jie bando posėdžiauti, tai streikuoti, tad laiku pradėti tiesiog neįmanoma. Bet kai ateina pabaiga, tą pačią minutę atsistoja orkestro inspektorius, švelniai paplekšnoja man per petį ir repeticiją baigia.“

Nepaisant visko, orkestras griežė nuostabiai, smuiko ir arfos solo vertos didžiausių pagyrų. Teatre puiki akustika, tad seniai begirdėjau tokį minkštą, sodrų, gilų, gražų orkestro garsą.

Su mūsų trupe gastrolių organizatorių pageidavimu važiavo du Baltarusijos Minsko baleto teatro solistai Olga Gaiko ir Anton Kravčenko, pagrindinius vaidmenis šoko Anastasija Čumakova, Romas Ceizaris, Olga Konošenko.

Bet, ko gero, pagrindinis solistas buvo dramblys. Ir afišoje puikavosi jo atvaizdas, ir rūpesčių jis pridarė daugiausia, juk netilpo pro jokias duris, ir vos pasirodęs scenoje sulaukdavo aplodismentų. Kartu su mūsų trupe dirbo italų scenos technikai, grimuotojos, spektaklyje dalyvavo 4 mimanso artistai.

Italai tiesiog nuostabūs, jie emocionalūs, daug šypsosi, bet streikuoti ar bent jau kalbėti, planuoti ir svarstyti streiko galimybę, nors iš tikrųjų tik stovi ir nieko nedaro, jie irgi mėgsta.

Mes pataikėme atvykti tuo laiku, kai buvo sprendžiamas Italijos teatrų finansavimas, tad net „La Scala“ nuotaikos buvo panašios. Visa laimė, kad Italijos vyriausybė, stipriai paveikta pačių žymiausių žmonių, tokių kaip pats Ricardo Mutti, matyt, suprato, ko verti jų teatrai, ir kaip tik tądien buvo nuspręsta finansavimo jiems nemažinti.

Vis dėlto likus 10 minučių iki generalinės repeticijos scenoje dar niekas nebuvo paruošta, prožektoriai nesukabinti, darbininkai gūžčiojo pečiais... Tvyrojo chaosas: jei yra dūmų mašina, tai tikrai nėra skysčio dūmams gaminti, bilietai pigiai išparduoti saviems darbuotojams, parteris pilnas, vaikams pradėtos dalinti pagalvėlės atsisėsti...

Nepaisant visko, repeticija įvyko. Ar buvo pasiruošusi mūsų trupė atlaikyti 7 spektaklių maratoną?

Baleto trupės meno vadovė Tatjana Sedunova tuo net nesuabejojo: „Taip! Trupė stipri, spektaklis nenaujas, nors ir labai sudėtingas, solistai labai geri. Didžiulė atsakomybė ir kritiškesnis nei namie požiūris kartais priverčia trupę pranokti save. Puiku, kad buvo generalinė repeticija, buvo galimybė pabandyti sceną.“

Kažkas užkliuvęs už gyvatės krepšio nulaužė jai galvą ir tik per spektaklį, kai užgrojus dūdelei ji iškilo iš krepšio, visi pamatė, kad gyvatė be galvos. Bet jau kitą vakarą viskas scenoje vyko sklandžiai: ir gyvatė buvo su galva, ir Radža už šydo neužkliuvo, buvo ir mašina, ir skysčio dūmams, ir prožektoriai pagaliau buvo sukabinti.

Spektakliai kas vakarą buvo vis geresni, solistai šoko fantastiškai, visi stengėsi iš paskutiniųjų. Aistros nurimo, viskas pamažu stojo į savo vietas. Prasidėjo normalus darbas. Žiūrovai negailėjo aplodismentų ir „bravissimo“ šūksnių, bet labiausiai italus žavėjo trečiasis, „Šešėlių“, veiksmas ir dramblys.

Pasak Triesto teatro direktoriaus Alessandro Gilleri, Lietuvos baleto trupė viena iš nedaugelio ne rusų baleto trupių, turinti tokį puikų tradicinį klasikinį repertuarą. Kadangi savo profesionalumu ir šokio kokybe gali laisvai konkuruoti su bet kuria baleto trupe, jai atviros viso pasaulio scenos. Čumakova, Ceizaris, Konošenko, o ir visi kiti šokėjai gali šokti bet kokioje pasaulio scenoje.

Per vieną spektaklį šalia manęs sėdėjo trys garbingos ponios. Visą spektaklį jos viena kitai vis komentavo: „Belissima“, „Bravissimo“, „Perfetta“ ir t.t. Iš ložės kažkas vis bandė jas pritildyti, nes tos moteriškės, matyt, nelabai viena kitą girdėjo, bet man jų žodžiai nei kiek netrukdė.

Po spektaklių žiūrovai ėjo į užkulisius, prašė autografų, laukė artistų prie tarnybinio išėjimo, atpažindavo juos gatvėje. Taigi mūsų baletas tikrai vertas paties geriausio.

Kai išvažiuoji ir gali pažvelgti iš toliau, daug kas įgauna kitų spalvų. Tatjana net citavo kažkokį psichologą: „Jei nori įveikti kokią nors krizę gyvenime, arba išvyk į kelionę, arba pradėk naują romaną.“ Kam kas labiau tinka. Gastrolės juk irgi didžiulis išbandymas.

„Bajaderė“ – techniškai vienas sudėtingiausių klasikinių baletų. Trupei šokti buvo nelengva: teatro grindys betoninės, todėl skaudėjo kojas, be to, scena ten – kaip daugelyje senų teatrų – turi nedidelį pasvirimą, tad šokti buvo kiek neįprasta.

Gastroliuojant sudėtinga ne tik tai, kad reikia gerai sušokti spektaklį, nes pasitaisyti nebus kada, prisideda daugybė kitų įvairių dalykų, apie kuriuos namuose net negalvoji – pradedant gyvenimo sąlygomis, poilsiu, pamokų sale, geriamuoju vandeniu, baigiant tenykščiais scenos darbininkais, pačios scenos ypatumais ir net kitokia publika.

Gerai, jei yra galimybė iš anksto susipažinti su scena, su grindimis, bet juk dažnai tebūna nedidelė repeticija prieš spektaklį, ir – pirmyn.

Primabalerina Olga Konošenko tikino: „Darbas namie ir gastrolėse nedaug kuo tesiskiria, nes dirbti reikia visur, atsakomybė visur už vaidmenį vienoda ir visur norisi žmonėms dovanoti kuo daugiau grožio. Kita vertus, jei scena mažesnė, visada yra pavojus įlėkti į orkestrinę...“

Tie, kas nuolat žvelgia į mūsų trupę iš šalies, puikiai mato jos lygį, vertina tai, kad mūsų trupė šoka klasiką, o tai palyginti reta pasaulyje.

Į Triestą susitikti su mūsų trupės vadove T.Sedunova specialiai atvažiavo balerina iš Jungtinių Amerikos Valstijų. Ji norėjo pasirodyti ir galbūt pas mus šokti.

Sulaukiame ne vieno tokio svečio, tik kiti atvyksta tiesiai į Lietuvą. Tačiau pasilieka ne visi – kažkas nustemba sužinojęs apie baleto artistų atlyginimus Lietuvoje, kažkam netinka sąlygos, kažkas pats neatitinka trupės lygio, o kažkam tinka viskas, tad sutinka šokti kad ir paskutinėje kordebaleto eilėje, bet teatras negali priimti visų norinčių.

Viešint Italijoje mus užklupo Teatro diena. Prasidėjo ji sveikinimais iš Lietuvos, nudžiugino žinios apie Eglės Špokaitės ir Sigutės Stonytės pelnytus Auksinius scenos kryžius. Kas nedalyvavo spektaklyje, paruošė nedidelę staigmeną kolektyvui – surengė nedidelę šventę scenoje. Pakvietėme ir italus scenos darbininkus, jų mimansą ir orkestrą.

Italai buvo apstulbę. Iš pradžių jie net nesuprato, kas čia vyksta, buvo nustebę ir netgi suglumę, kad visas kolektyvas švenčia kartu, bet paskui mielai su visais sveikinosi ir džiūgavo.

Šventę pratęsėme kavinėje, joje buvo padengtas didžiulis stalas visai 60 žmonių grupei. Teatras tądien spektaklį pradėjo 16 val., nors šiaip spektaklių pradžia būdavo 20 ir net 21 val. Ir nors daug kas planavo kitą dieną iš pat ryto važiuoti į Veneciją, šventė užsitęsė...

Pirmadienis trupei buvo vienintelė laisva diena, tad nepaisydami nelaukto lietaus daugelis susiruošė į Veneciją. Nuo Triesto ji netoli – pora valandų traukiniu.

Paveiktas „Otelo“ premjeros įspūdžių šviesų dailininkas Levas Kleinas vis bandė ieškoti mauro pėdsakų. Jam pavyko! Vienoje iš mažyčių „piazzetta“ stovi kažkurio jų valdovo paminklas, ant kurio aiškiai parašyta, kad jis buvo mauras.

Kiekvienas į Veneciją važiavo kupinas savo įspūdžių ir troškimų. Štai Martynas pasakojo, kaip jis gūdžiais 1989 m. atvykęs į Veneciją su „Salutaris“ choru ant kanalo krantinės laiptų Venecijoje valgė šprotus. Kiti svajojo rasti „Teatro la Fenice“, treti – Diagilevo kapą.

Ir visai nesvarbu, kad ėjome šlapiomis kojomis, juk lijo visą dieną. Tiek įspūdžių – sunku ir apsakyti. Plaukėme į San Mišelės salą, o ant Diagilevo kapo į bendrą puantų krūvą balerinos padėjo ir savus – kaip simbolišką Lietuvos baleto padėką tam didžiam impresarijui, kurio veikla gal netiesiogiai, bet turėjo nemažai įtakos ir baletui Lietuvoje.

Prisistatę „La Fenice“ teatre gavome asmeninį gidą, jis mus apvedžiojo po visą teatrą. 1996 m. jį labai nuniokojo gaisras. Pasirodo, teatrą padegė du ten dirbę elektrikai. Po metų už tokį nusikaltimą abu jie buvo nuteisti.

Dabar, kaip tas feniksas, prisikėlęs, fantastiškai gražus, atstatytas pagal visus senus planus, maketus ir piešinius bei nuotraukas, išsaugojus visą interjerą, teatras yra tiesiog nuostabus. Tiesa, tarnybinėje dalyje visos durys įrengtos su priešgaisrine apsauga.

Vakare visa San Marko aikštė Venecijoje pakvipo karštu šokoladu. Kas galėjo pagalvoti, kad mūsų firminis nuostabusis „Operos“ kavinėje verdamo karšto šokolado receptas nukeliaus net į Veneciją?

*** Balandžio 22 d. LNOBT baleto trupė išvyko į Ispaniją. Per savaitę gastrolių bus nukeliauta per 2000 km, penkiuose miestuose sušokti trys „Miegančiosios gražuolės“ ir trys „Žizel“ spektakliai. Tad ne vien Triestas prisimins grakščias bei žavias balerinas iš Lietuvos.