Paskutinį kartą Aldoną mačiau žvarbią rudens pavakarę - Lietuvos konservatorijos studentė tąkart sušalusiomis rankomis skubėjo iš traukinio namo - grįžo savaitgaliui iš Vilniaus. Aldona visai nebuvo išsekinta studijų krūvio, bemiegių naktų ar neįkandamų užduočių. Pavargusi ji, žinoma, buvo, bet švytėjo. Matėsi, jog Aldona – savo rogėse.
Ji vaidino nuo vaikystės. Mokykloje lankė mokytojos Aurelijos Medžiūtės vadovaujamą literatų būrelį „Diemedis“. Bet Aldonai vis norėdavosi išsprūsti iš būrelio rėmų - jai labai reikėjo teatro. „Atsimenu, mokykloje buvo tokie seni prožektoiai, mes juos vieną dieną pabandėm įjungti. Mokytoja sakė - nereikia, nes krenta tokie baisūs šešėliai. O man tai buvo toks didelis teatras...“ - prisimena iš Kazlų Rūdos kilusi aktorė Aldona Bendoriūtė.
Vėliau, dar net nebaigusi konservatorijos menininkė išgarsėjo pasirodžiusi E.Nekrošiaus spektaklyje „Trys seserys“. Aldona Bendoriūtė po jo buvo įvertinta kaip talentinga aktorė ir nuo to laiko kviečiama vaidinti stipriuose režisierių pastatymuose.
Gegužės 10 dieną Aldona su spektakliu „Kitais metais, tuo pačiu laiku“ atvažiuoja į Kazlų Rūdą. Tai antras spektaklis, kurį per savo karjerą Aldona atvežą į tėviškę.
- Ar darai šiandien tai, kas tau patinka? Ar pasiekei, ko norėjai?
- Kategoriškai sakyti, jog aktorystė – vienintelis mano kelias, negaliu. Tai, ką darau dabar, man patinka. Tačiau aš noriu domėtis ir kitais dalykais. Dar norėčiau būti sodininke. Arba gydytoja. Būčiau ragana žolininkė.
Kaip aktorė nesu sukūrusi daug vaidmenų. Yra natūralu per sezoną sukurti 2 – 3 vaidmenis, bet aš tos prabangos neturėjau. Todėl visi spektakliai, kuriuose vaidinu, man brangūs ir vienodai svarbūs.
- Kodėl taip nedažnai atvažiuoji su spektakliais į Kazlų Rūdą?
- Kad nėra kur vežti. Mūsų miestelis neturi tam tinkamos salės. Žinoma, galima vaidinti ir lauke, klojime ar sporto salėje. Bet kur ir bet kaip. Bet teatras, kuriam rūpi spektaklio kokybė (ne tik didelis pelnas) nevažiuos bet kur. Būdama vaikas, mačiau keletą vaidinimų RMG salėje (red.past.: „remonto mechaninė gamykla“ – anksčiau šiai gamyklai priklausė salė). Praėjo ne vienas dešimtmetis, o ji taip ir neatsinaujina.
Dažnai tenka gastroliuoti po Lietuvą su Jaunimo teatru, kuriame dirbu. Miesteliai tvarkosi, laukia teatralų ir didžiuojasi savo kultūros namais. O pas mus net prožektorių nėra ant ko pakabinti, garso aparatūros nėra. Kad nereikėtų spektaklio vaidinti dienos šviesoje, kultūros centro darbuotojos langus užklijuos juoda plėvele. Akmens amžius... Ką sau galvoja miestelio valdžia, verslininkai?! Tik nesakykit, kad nėra pinigų! Noro nėra! Savo partnerį ruošiu moraliai, kad šokas neištikų. Sakau: „važiuosim į Mėnulį“.
- Kokie tavo prisiminimai apskritai apie Kazlų Rūdą?
- Miestelio kvapas. Vos išlipus iš traukinio jaučiasi formaldehido kvapas – „savas nuodas“. Tai sąmonėje iškart kelia prisiminimus.
Tačiau atvažiuoju labai retai, vis trūksta laiko. Esu užsiėmusi kaip ir kiekviena moteris – šeima, namais, vaikais.
- Kaip manai, kuo būtent šis pastatymas – „Kitais metais tuo pačiu laiku“ gali būti įdomus mažo miestelio žiūrovui?
- Tikiuosi parvežti į namus teatrinį užkratą – bacilą ar maisto priedą sielai, kurio paragavus, norisi dar ir dar. „Kitais metais, tuo pačiu laiku“ – naujasias mano vaidinimas. Myliu šį spektaklį. Sulaukėm daug gražių atsiliepimų... Jis labai lengvas, šmaikštus, romantiškas, erotiškas, truputį liūdnas. Žodžiu, visa skalė jausmų, susijusių su didele meile.
Šį pastatymą žiurovai priima labai įvairiai – čia jie išvien kvatoja, čia tokie santūrūs, jog net imi galvoti, jog kažką darai ne taip. Labai smalsu kaip šį vaidinimą priims saviškiai. Tačiau bu nelengva juos įtikinti, kad aš – ne Aldutė, o personažas. Juk svarbu spektaklis, vaidmuo, o ne asmuo.
Vis dėlto, mums įdomus asmuo ta Aldona. Mat ji – tiesiog savaime spalvingas žmogus. Žinoma, tokia ir turi būti aktorė. Ir dar ji save laiko labai žemiška. Tokia Aldona ir yra. Vilniaus užmiestyje gyvenanti aktorė nuolat kapstosi daržuose ir vienu metu netgi augino žąsis, kurias vėliau gailėjo pjauti. Žąsų vardai buvo Velykos ir Kalėdos.
„Daugiau žąsų nebeauginisu. Jos mane mylėjo, o aš jas išdaviau“ - pusiau juokais, pusiau rimtai pasakoja Aldona Bendoriūtė.
- Iš kur tas potraukis – ūkininkauti?
- Aš – valstietė. Visai aš ne romantiška. Aš – žemės ženklas. Man svarbu, kad turėčiau vaikams ką ant stalo padėt. Kad tai būtų užauginta mano pačios.
Bet Kazlų Rūda man dabar labai liūdnai atrodo – žmonės labai susenę ir visi liūdnais veidais, mažai jaunų. Tvyro neviltis ore. Aš galvoju, kad reikia kuo daugiau kultūros, renginių – gal per juos ateis daugiau šviesos, vilties. Todėl mano atvažiavimas su spektakliu man labai prasmingas – man labai svarbu, kad į jį ateitų kuo daugiau žmonių. Gal aš jiems galėsiu duoti šviesos, vilties.
Aldona visus į spektaklį “Kitais metais tuo pačiu laiku“ kviečia gegužės 10 dieną 18 val. 30 min., Kazlų Rūdos kultūros centro salė.
Apie spektaklį
Kanadiečių dramaturgo Bernardo Sleido pjesė „Kitais metais, tuo pačiu laiku“ pirmąkart rampų šviesą išvydo 1975 m. Brodvėjuje. Nuo to laiko ji taip ir neapleido scenos – pjesė išversta į gerą pusšimtį kalbų ir iki šiol statoma visame pasaulyje.
Kur jos sėkmės paslaptis? Viskas lyg ir labai paprasta, jokių ypatingų naujovių ar atradimų – tačiau pjesė akivaizdžiai skiriasi nuo įprastinės brodvėjiškos dramaturgijos: iš jos skliste sklinda švelnumas, supratimas ir žmogiškoji atjauta. Kažkas labai jautraus, šilto ir atpažįstamo – kai norisi tuo pačiu metu ir šypsotis, ir švelniai liūdėti, ir pritariamai linkčioti galva: laimingu žmogumi tapti nėra taip jau paprasta. To reikia mokytis, tam reikia daugybės pastangų ir laiko. Kai kuriems – viso gyvenimo.