B.McFerrino koncerto metu publiką įtraukė į nuotaikingą žaidimą, skatindamas juos prisidėti prie įspūdingo pasirodymo, kurio metu skambėjo vienintelis instrumentas – atlikėjo balsas.
Žiūrovai turėjo kartoti tam tikrus garsus, sekdami muzikanto judesius ar šokčiojimą, drauge dainuoti.
Nepaisant didelio žmonių kiekio ir erdvių, muzikantas ypač šiltai ir artimai bendravo su publika, scenoje, iš visų pusių apsuptoje žiūrovų, jautėsi laisvai ir paprastai. Kad nė vienai pusei neatsuktų nugaros, B.McFerrinas po kiekvienos dainos pasukdavo kėdę vis į kitą salės dalį.
Į netikėtas situacijas muzikantas reagavo šmaikščiai: susidomėjęs atsisuko į paskui aplink sceną sekusį apsaugos darbuotoją, o iš publikos pakviesti kartu su juo sudainuoti ar pašokti žiūrovai paliko publiką spėlioti, ar netikėtai puikiai pavykusios improvizacijos nėra nors kiek režisuotos.
Netikėtai pabaigęs koncertą atlikėjas buvo pakviestas bisui, o prieš atsiimdamas apdovanojimą atliko ir trumpą improvizaciją hitu tapusios dainos „Don‘t Worry, Be Happy“ motyvais.
Kaip prieš renginį pasakojo „Kaunas Jazz“ sumanytojas J.Jučas, juvelyro Mindaugo Juodžio sukurta skulptūra turėjo pakeisti seniau vieno iš rėmėjų steigtą žiūrovų simpatijų prizą. Ją turėjo gauti atlikėjas, per festivalį pelnęs daugiausiai teigiamų žiūrovų balsų.