Parodoje eksponuojami pastarųjų metų kūriniai, kuriuos tiesiog būtina pamatyti kiekvienam uteniškiui. Pasveikinti menininkę su gražia sukaktimi ir pasidžiaugti naujais kūrybos rezultatais atvyks gausus draugų būrys. Taip pat sveikinimo žodžius ir gėlių žiedus autorei skirs tautodailininkės draugai ir kolegos, jos darbų ir talento gerbėjai bei šeimos nariai.
Tapyba užima reikšmingą vietą Lietuvos tautodailės kontekste. Savamoksliai liaudies meistrai - skirtingo amžiaus, išsilavinimo, labai įvairių profesijų menininkai. Sakoma, kad tautodailininkus sieja vienas troškimas: kurti. Darbuose visada atsispindi kiekvieno autoriaus talentas, jo meniniai sugebėjimai, suformuotas skonis. Paprašyta papasakoti apie savo neeilinį talentą, tautodailininkė pirmiausia prisistatė, kad yra gimusi Utenos rajone Šikšnių kaime. Prisimindama vaikystę ir susidomėjimą tapyba, Alvyra papasakoja, kad mamytė buvo meniškos prigimties audėja, ausdavo gražias lovatieses, rankšluoščius, kurdavo šiaudų sodus.
Būsimoji menininkė mokėsi ir baigė Dusetų K. Būgos vidurinę mokyklą, Kauno maisto pramonės technikumą ir Vilniaus universitetą. Pieštukais piešti pradėjusi ankstyvoje vaikystėje savo gimtojoje mažytėje grytelėje, pasišviesdama spingsule. Menininkės prigimtį puoselėjo ir tobulino savarankiškai. Dirbdama piešė įvairius reklaminius, šventinius, informacinius skelbimus, kvietimus, lankstinukus. Pomėgį piešti liudija per 1300 aliejiniais dažais nutapytų paveikslų. Menininkės mėgstamas tapymo objektas – gamta. Žmonės stebisi Alvyros sugebėjimu tapyti tokius peizažus, natiurmortus. Kai pripažintos tautodailininkės klausiama apie polinkį menui, ji pasakoja, kad pirmieji darbai buvo atliekami ant kartono, o kiek vėliau ir ant drobės.
Darbų nekaupusi, juos parduodanti autorė prisimena, kad pirmoji mašina įsigyta parduodant paveikslus. Įsižiūrėjus į jos paveikslus, nesunku suvokti, kokio talento, kruopštumo ir kantrybės reikalauja menininkės pasirinkta tapymo technika. 2011 m. vasario 16-ąją už autentiško liaudies meno puoselėjimą Utenos rajono savivaldybės meras Alvydas Katinas įteikė premiją Alvyrai Žemaitienei. Šiais metais tautodailininkei suteiktas Liaudies meno kūrėjos statusas, tapyti darbai nuolat eksponuojami parodose, kurių yra surengta per 70. Tapytojos darbais yra pasipildžiusios liaudies meno kolekcijas Vilniaus Arkos galerijoje, Molėtų krašto muziejuje, Ignalinos meno centre.
Daugelis autorės darbų jau iškeliavę į Lenkiją, Italiją, Rusiją, JAV, Norvegiją Suomiją ir kt.
Alvyra Žemaitienė – 15 metų Utenos rajono tautodailininkų klubo „Svirnas“ pirmininkės pavaduotoja. Paklausta apie tautodailininkų klubą, Alvyra džiaugiasi, kad Utenos tautodailinkų būrys yra vienas gausiausių Lietuvoje, nei vienas rajonas neturi tokio margaspalvio menininkų būrio.
Veiklių žmonių planuose, kad Utenoje klubas turėtų savo patalpas parodoms, galbūt parduotuvėlę, kurioje kiekvienas, vertinantis tautodailininkų meną, galėtų įsigyti ką nors mielo savo namams. Ypatingą pagalbą ir dėmesį kuriantiems tautodailininkė jaučianti iš Utenos rajono savivaldybės administracijos Kultūros skyriaus vyr. specialistės Zitos Mackevičienės. Specialistės organizuotose išvykose lankytos parodos visada sukelia užsidegimą tautodailininkei kurti dar daugiau.
Kūrybinį procesą Alvyrai Žemaitienei palengvina gyvenimo palydovas, sutuoktinis Petras, pasirūpindamas techniniu paveikslo paruošimu ir rėmais. O tada, pasak tapytojos, belieka tik užsiimti kūryba. Lopeta Petras Povilas taip pat mielai dalyvauja labdaros akcijose, mugėse. Aliejumi ant kartono nutapė daugybę paveikslų. Dalyvauja parodose.
Tautodailininkų sąjungos narys nuo 1996 m. 2006-ųjų metų respublikinio konkursinės liaudies meno parodos „Aukso vainikas“ vaizduojamosios liaudies dailės kategorijoje Utenos apskrityje tapo regioninio turo III vietos laimėtojas.Tapybos meno paslapčių sakosi išmokęs stebėdamas sutuoktinės darbą su teptuku.
Paklausta, ko sau palinkėtų jubiliejaus proga Alvyra šypteli: „kad Dievas dar duotų sveikatos, norėčiau dar ilgai piešti. Juntu, kad žmonėms to reikia. Būna, kad nostalgija tėviškei dažnas išreiškia atnešęs pageltusią fotografiją, prašydamas vaizdą perkelti į drobę“.
Gyvenimas rodo, kad įgyvendinti savo svajones, realizuoti galimybes niekada nevėlu, tapyboje išsiskleidžia turtingas liaudies meistrės vidinis pasaulis, atsiveria gyvenimo prasmė bei vertė.