Tiesa, linksmos, maloniai bendraujančios merginos, kurių nei viena savęs nelaiko trupės lydere, perspėja, kad tradiciškai šoks nedaug, užtat žiūrovams suteiks galimybę visu šimtu procentu mėgautis kultūra ir menu. 2009 m. susikūrusios trupės „Kviss bumm bang“ aktorės, įsijautusios į pasipūtusių žinovių vaidmenis, žiūrovams anglų kalba dalys patarimus, kaip tinkamai elgtis festivalio metu, kad pavyktų išlaikyti teigiamą įvaizdį.
Lrytas.lt pašnekovės vienbalsiu užtikrina, kad ironijos ir humoro jų kurtame „Safaryje“ tikrai bus. Nors erotikos nežada, bet „gyvą“ performansą primenančiame spektaklyje dalyvauti kviečia žiūrovus nuo 20 metų amžiaus.
– Kodėl žiūrovams taikote amžiaus apribojimas?
– Vienu metu žiūrovams papilstysime alkoholio. Islandijoje nuo 20 metų amžiaus jau galima įsigyti svaigiųjų gėrimų. Mes iš pradžių nežinojome, kokie reikalavimai jūsų šalyje. Bet kokiu atveju, paaugliai dar nebūtų pakankamai subrendę suprasti mūsų spektaklį.
– Kaip suprantu, spektaklyje dalyvaus ir patys žiūrovai?
– Taip, į pasirodymą mes įtrauksime ir publiką. Dažniausiai mūsų žiūrovai gauna scenarijus, kuriais turi sekti ir tokiu būdu prisidėti prie vaidinimo. Bet šįkart jokių scenarijų nebus, tiesiog norintys prisijungs prie mūsų ir turės improvizuoti. Bet bijoti tikrai nebus ko. Iš jokių žiūrovų nesityčiosime, nei vieno neparodysime kaip kvailio. (Juokiasi)
– Vadinasi, „Safaris“ išlaikys jūsų trupės stilių. O kokių naujovių jame bus?
– Mūsų ankstesni pasirodymai trunka nuo kelių valandų iki šešių savaičių, o „Safario“ trukmė visiškai įprasta – valanda laiko. Dar šis projektas mums naujas tuo, kad pirmą kartą išstojame teatro scenoje. Lig šiol visus pasirodymus rengėme netradicinėse menui erdvėse, tokiose kaip viešbučiai, restoranai, paprasti namai.
Bet „Safaris“ turi panašumų su ankstesniu mūsų projektu „Get a life“. Jame taip pat ironizuojame tipišką žmonių elgesį, visuomenėje įsivyravusias normas. Juokiamės iš tų populiarių patarimų ir požiūrio, ką reikia daryti, kad tau gyvenime visu šimtu procentų sektųsi: kokių dietų turi laikytis, kaip rengtis, kaip atrodyti nepriekaištingai, kaip daryti pinigus. Šis mūsų pasirodymas truko šešias savaites. Į jį žiūrovai ėjo kaip į kursus, kur galėjo iš mūsų, tarsi gyvenimo būdo specialisčių, sužinoti, kaip jie neva turėtų gyventi, ką daryti.
„Safaryje“ irgi vaidiname dideles žinoves ir dalijame patarimus, kaip elgtis, kad jums sektųsi festivalyje. Scenoje mūsų personažai – labai arogantiški. Čia mums įdomu pažvelgti į tipišką festivalio dalyvių elgesį: kokios jų manieros per kokteilių vakarėlius, kaip jie išmokę ploti, kokia jų laikysena. Ir norime laužyti taisykles, klišes apie tai, kaip turi atrodyti, kad kitiems paliktum gerą įspūdį apie save.
Pasijuoksime ir iš pačių menininkų, kurie dažnai būna labai susireikšminę ir save pristato kaip itin jautrias, ypatingas asmenybes. Taip pat ironizuosime tam tikrus stereotipus apie mūsų pačių tautą.
– Lietuviams, specialiai nesigilinantiems į šiuolaikinį meną, Islandijos pop kultūra asocijuojasi tik su ekscentriškąja atlikėja Björk. Ar jos įvaizdis islandiškas?
– Iš tiesų Björk nėra labai populiari Islandijoje. Ją žmonės pradėjo labiau gerbti ir mėgti tik tada, kai ji išgarsėjo kitose šalyse.
O mes savo pasirodyme pasijuoksime iš požiūrio, kokie islandai atseit „gryni“, natūralistiški, neva net menuose gali valdyti iš gamtos kylančią energiją. Bet tikrai toli gražu ne visi Islandijos kūrėjai atėjo „tiesiai iš gamtos“. Ir mes pačios niekada neieškojome įkvėpimo ir idėjų gamtoje. Meluotume, jei sakytume, kad mūsų kūrybos šaltinis – gamta. Tiesiog mūsų šalyje sukurtas toks islandų, kaip didelių natūralistų, įvaizdis. Taip islandai save parduoda ir kitiems prisistato.
Mes tikrai mylime nuostabią Islandijos gamtą ir dainininkę Björk, tik savo spektaklyje atsiribojame nuo klišių, pasijuokiame iš jų. Juk apie kiekvieną tautą galima pasakyti kažką, kas jai neva labai būdinga, bet tai greičiau būna mitas, įvaizdžio dalis nei tikrovė.
– Griaunate įsivyravusius stereotipus?
– Atskleidžiame socialinį kalėjimą, kuriame daugelis save yra įkalinę, nes laikosi vyrų primestų vertybių ir normų, pavyzdžiui, kad heteroseksualumas yra gerai, o homoseksualumas jau blogai. Arba kad reikia elgtis būtinai taip, o ne kitaip.
Skatiname žmones pažvelgti į save iš šalies, pagalvoti, kad realiame gyvenime viskas yra reliatyvu ir smarkiai keičiasi. Tarkim, prieš gerą šimtą metų moteris, dėvinti kelnes, buvo kažkas nepadoraus, o dabar – visai normalu. Skatiname išsilaisvinti iš tų socialinių ir lytiškumo „dėžių“.
– Nujaučiu, pasirodymas susidės ne tik iš to gryno šokio... Kiek jo bus?
– Šiek tiek bus. Kita vertus, jo bus daug. Viskas priklauso nuo to, ką jūs laikote šokiu. Apie šokį mes daug kalbėsime, tad šiuo atžvilgiu spektaklyje šokio bus daug. Jei šokis suvokiamas tik kaip tam tikra judesių technika, tai to irgi bus, tik nedaug.
– Lietuvoje kol kas žmonėms labiau įprasta meną suprasti tradiciškai – jei šokis, tai šokis, jei teatras, tai teatras. O štai jūs šokio festivalyje rodysite spektaklį, kuriame kaip sakote, to „normalaus“ šokio bus tik truputį. Ar nebijote, kad mūsų publika nusivils?
– Nemanome, kad žmonės nusivils. Tikimės, kad jie greičiau po pasirodymo supras ir nustebs, kad va, šokis gali būti daugiau nei tik tam tikra žingsnelių seka.
Čia svarbu pridurti, kad pagal išsilavinimą mes nesame šokėjos. Nei viena mūsų nėra profesionali šokėja ar choreografė. Mūsų specialybė daugiau susijusi su teatru ir socialiniais mokslais. Ją anglų kalba galima būtų įvardyti kaip „independent theatre making“. Esame daugiau režisierės ir nepriklausomos šiuolaikinių performansų kūrėjos. Per studijas mes mokėmės rašyti scenarijus, režisuoti. Mūsų kūrybai įtakos turi ir lytiškumo studijos. Bet mums būtent tai ir patinka, kad kurdamos neturime griežtų apribojimų ir apibrėžimų.
– Jūsų trupės sudėtis – grynai moteriška. Vis dėlto ar nepasigendate joje vyrų?
- Tikrai ne! Puikiai apsieiname ir be jų. Trupės vadybininko pareigas irgi turi moteris.