Tai pirmi metai, kuomet režisierius dėsto Lietuvos Muzikos ir teatro akademijoje, tad šis spektaklis tuo pačiu ir vienas iš aktorių magistrinių darbų. „Vadinti to pedagoginiu darbu man liežuvis neapsiverčia, bet dalintis savo patirtimi, tuo, kokiu kampu aš matau teatrą, su jaunais žmonėmis, norinčiais prisidėti prie teatro raidos, norėjau jau labai seniai. Man tai iš tiesų yra labai įdomu.“ – teigė režisierius.
- Dirbate labai skirtinguose teatruose. Gal galėtumėte pakomentuoti savo patirtį su skirtingų teatrų bei mokyklų aktoriais?
- Na, toks dalykas kaip mokykla, labiau jaučiasi tuomet, kai aktoriai yra dar tik neseniai baigę akademiją. Per visus mokslo metus jie, daugiau ar mažiau, būna tam tikrame vakuume, priklausomi nuo kurso vadovo įtakos, nuo jo siūlomų įvaizdžių, braižo ir panašiai. Kai jie patenka į valstybinį ar privatų teatrą, šie dalykai po truputį išsitrina, susidaro kitokie dariniai. Tada jau atsiranda kažkokie vidinio buvimo skirtumai pačiuose teatruose ir galima kalbėti apie skirtingų teatrų santykius ir mentalitetą.
Man pačiam tokia skirtingų mokyklų problema dirbant neiškyla. Nenoriu pasakyti, kad jų nesijaučia, bet aš ateinu su savo pasauliu, savo įsivaizdavimu ir, jeigu artistas yra nekvailas, mes surandam bendras žaidimo taisykles. Man visai neįdomu diktuoti sąlygas, kad būtų einama mano keliu arba leisti artistams vaidinti taip, kaip jie yra įpratę. Visą laiką yra įdomu rasti trečią kelią ir alternatyvą, tai, kas gali gautis iš mūsų bendrų patirčių.
- Šiuo metu su „Trupės liūdi“ aktoriais ruošiatės premjerai. Kaip sekasi dirbti su jais?
- Gerai. Tiesiog, bendraujant, o ypač kuriant su žmonių grupe, kurią jungia pjesė ar jos idėja, svarbu ateiti be jokio išankstinio nusistatymo, kaip iš naujo gimus. Tada nekyla problemų. Iš principo, aš niekur gyvenime neieškau problemų, o kai jų neieškai, jos pačios tavęs nesuranda.
- Gal ši trupė jus kažkuo nustebino?
- Na, nustebino jie mane tuo, kad vadinasi „Trupe liūdi“, o visi labai linksmi. Tai toks itin vykęs kontrapunktas, sakyčiau.
- Ar neplanuojate suburti savo nuolatinės trupės?
- Neplanuoju, nes nematau tam pagrindo. Anksčiau, prieš kokius šešis metus ar iš karto po studijų, tas savos trupės poreikis buvo labai didelis.
Dabar, kai važinėju po teatrus ir statau juose nebe po pirmą ar antrą spektaklį, visur yra susidarę tam tikri žmonių kolektyvai, su kuriais aš galiu eiti nors obuoliaut. Tuose visuose teatruose yra tam tikri žmonės, kurių susitikimo aš visą laiką laukiu.
Pasižiūrėjus iš kitos pusės, yra daug talentingų žmonių, kurie nepriklauso jokiai teatrinei institucijai, bet yra pajėgūs kurti įdomius vaidmenis, ieškoti naujų formų ar prisitaikymų teatre. Juos norėtųsi apjungti po kažkokiu skėčiu, kad jie nenuvystų be laiko. Tas savos trupės ar savo všĮ kūrimas, jeigu jis, susiklosčius tam tikroms aplinkybėms ir įvyktų, tai visų pirma dėl tų žmonių. Man pačiam dėl savęs to dalyko nereikia.
Einu dirbti vardan artistų, su kuriais dirbu, bei žiūrovo, kuris išgirs. Ne į kiekvieną žiūrovą taikau. Jeigu per spektaklį su kokiu piliečiu neužsimezgė dialogas tai - jokia problema. Aš ne jo žmogus ir kalbu ne jo temomis ar kalba. Netaikau būti visiem geras ir visiems patikt. Bendrauju su žmonėmis, kurie su manim nori bendrauti. Ir augu kartu su jais.
- Kalbant apie artėjančią premjerą, kaip išsirinkote dramaturginę medžiagą, Davido Gieselmanno „Poną Kolpertą“?
- Turiu tą pjesę jau labai seniai. Pradėjus galvoti apie „Trupės liūdi“ magistrinį darbą, pamaniau, kad su šia pjese galėčiau truputėlį pasukti į kairę nuo tų spektaklių, kokius paskutinius porą metų statau, tiek medžiagos, tiek ir vaidybos prasme. Aišku, kiek jis iš tikrųjų bus kitoks – nežinau. Pjesė gana šmaikšti ir, tuo pačiu, turinti šiek tiek socialinio, moralinio užtaiso bei nemažai žanrinės eklektikos
Kadangi „Trupė liūdi“ jau spėjo tapti normalia organizacija, esančia ne tik pavadinimu, jungiančiu žmonių grupę, tad šis spektaklis bus ne vien tik vienas jų magistrinių darbų, bet ir šios trupės repertuarinis veikalas.
- Gal įsivaizduojate, kokiam žiūrovui šis spektaklis skirtas?
- Laisvam.